Straipsnyje formuluojamas sumanaus kultūros valdymo teorinis konstruktas derinant kultūros vadybos ir valdymo koncepcijas, glaudžiai siejant kultūros vadybą su kultūros politikos įgyvendinimu ir įžvelgiant sumanaus kultūros valdymo specifiką.
Temos aktualumas ir problematika. Nacionalinė šalies kultūra yra valstybės pamatas. Šalis, siekianti išsaugoti nacionalinį-kultūrinį identitetą, ypatingą dėmesį skiria sumaniam kultūros politikos valdymui. Nors sumanumo konceptas mokslininkų pradėtas vartoti jau praėjusio amžiaus pabaigoje, kultūros vadybos, kultūros valdymo kontekstuose šis konceptas pradėtas vartoti neseniai.
Sumanus kultūros valdymas yra daugiadimensis reiškinys, visų pirma apimantis sumanumo reiškinį, kuris suvokiamas kaip pamatinė sumanios socialinės sistemos kokybinė vertybė. Kaip teigia Jucevičienė, Jucevičius (2014), „sumanumas yra gebėjimas greitai ir išradingai prisitaikyti prie kintančios aplinkos sąlygų priimant adekvačius sprendimus ir juos panaudojant galutinio tikslo pasiekimui.“ Vykdomai kultūros politikai ypač svarbus yra lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie rinkos sąlygų vykstant nuolatiniams pokyčiams, globalizacijos procesams. Sumanumo koncepto atsiradimas kultūros valdyme verčia mąstyti apie šios srities politikos formavimo, įgyvendinimo unikalumą, naujumą. Sumanus kultūros valdymas yra grįstas sumaniu valdymu, kuris dar tik pradeda įsitvirtinti. Sumanus valdymas, kaip naujausia viešojo valdymo modelio atšaka, atsirado gana neseniai, tačiau jos taikymo apraiškų, nors ir nedaug, bet jau galime aptikti analizuojant, kaip kultūros politiką formuoja, valdo ir įgyvendina skirtingų lygmenų viešojo administravimo institucijos bei joms pavaldžios kultūros įstaigos. Anot Gaulės (2014), „sumanus viešasis valdymas – valdymo modelis, pasižymintis suinteresuotųjų dalyvavimu ir tinklaveika grįsta veikla, kai remiantis savalaike ir kompleksine informacija priimami sąlygas atitinkantys racionalūs sprendimai, pasirenkamos jų įgyvendinimo struktūros ir procesai, technologijos ir priemonės, sutelkiami ir stiprinami gebėjimai bei ištekliai siekiant sukurti tvarią viešąją vertę.“ Sumanus kultūros valdymas taip pat yra grįstas sumania kultūros vadyba.
Nors kultūros politika yra priskiriama vienai iš politicos rūšių, tačiau pats kultūros reiškinys yra labai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas. Kultūros srityje, kaip teigia Pauliukevičiūtė, Raipa (2009), sudėtinga „parinkti atitinkamas ir labiausiai derančias administravimo formas, įžvelgti svarbiausias srities problemas ir nustatyti prioritetinius tikslus“. Šis autorių atskleistas požiūris į kultūros politikos valdymą leidžia daryti prielaidas, kad ir sumanus kultūros politikos valdymas yra sudėtingas daugiadimensis procesas, kurį veikia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs aplinkos veiksniai. Kultūros lauke, kaip ir kitose politikos srityse, veikia skirtingos interesų grupės, turinčios skirtingus požiūrius ir siekinius tais pačiais sumanaus kultūros valdymo klausimais. Tarp šių interesų grupių dažnai kyla kolizinės situacijos. Interesų grupių skirtingų požiūrių suderinimas konsensuso būdu ir tampa suformuotąja kultūros politika, kurioje galima įžvelgti vis daugiau sumanaus kultūros valdymo apraiškų.
Tyrimo objektas – sumanus kultūros valdymas.
Tyrimo tikslas – ištirti sumanaus kultūros valdymo esminius teorinius aspektus.
Metodas. Atlikta užsienio šalių ir Lietuvos teorinių šaltinių kokybinė turinio analizė. Taip pat atlikta lyginamoji skirtingų sąvokų turinio analizė, išryškinant sąvokų panašumus ir skirtumus (siekiant išsiaiškinti jų sąsajas).
Kultūros vadybos konstruktas formuluojamas derinant kultūros ir vadybos koncepcijas, glaudžiai siejant kultūros vadybą su kultūros politikos įgyvendinimu ir įžvelgiant kultūros vadybos specifiką. Atsižvelgiant į kultūros sektoriaus kompleksiškumą, kylančius naujus reikalavimus kultūros vadybai, sumanumo koncepcijos taikymas vadybiniuose sprendimuose atveria daug naujų galimybių.
Kultūros vadybos koncepcijos pasižymi plačia įvairove. Kiekviena iš koncepcijų papildo kultūros vadybos lauko sampratą tam tikrais naujais aspektais. Galima išskirti esmines penkias kultūros vadybos koncepcijų grupes: kultūros vadyba kaip specifinė vadyba meno ir kultūros srityje; kultūros vadyba kaip kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atspindintis reiškinys, procesas; kultūros vadyba kaip institucijų vadyba; kultūros vadyba kaip profesija ir akademinė disciplina; kultūros vadyba kaip lyderyste grindžiama vadyba.
Teorinė sumanumo fenomeno kultūros valdyme analizė įgalino išskirti šešias sumanumo dimensijas: strategiškumo; kūrybiško vystymosi; įžvalgaus interesų derinimo kultūros sektoriuje; įgalintų kultūros sektoriaus subjektų; intelektinio ir technologinio kapitalo dermės; bendros vertės kūrimo kultūros. Kiekviena iš šešių dimensijų yra naujas mokslinis konceptas, tačiau visos dimensijos susijusios tarpusavyje, viena kitą papildančios ir išryškina sumanumo dimensijų kultūros valdyme koreliacijas su sumaniosios socialinės sistemos kokybėmis. Kiekvienai sumanios kultūros valdymo dimensijai priskirta po tris sumanios socialinės sistemos kokybes. Sukurtas sumanaus miesto kultūros vadybos modelis, kaip instrumentas gali būti pritaikytas tolesniems mokslininkų tyrimams.