Current Issues of the Development of Employee Intercultural Competency in a Work Environment (a case-study of small municipalities of Lithuania)
Dėl pasaulyje vykstančių politinių ir ekonominių pokyčių ir didėjančių migracijos srautų tiek Lietuvos organizacijų vadovai, tiek šalies valdžia privalės megzti naujus kontaktus su jiems galbūt ne taip gerai pažįstamos kultūros atstovais, susipažinti su tų šalių verslo etiketu, derybų stiliumi, sprendimų priėmimu, vartotojų lūkesčiais ir poreikiais. Pastebima, kad savivalda taip pat aktyviau įsitraukia į tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvas, nusistato bendradarbiavimo su užsienio šalių savivaldybėmis prioritetus ir jų įgyvendinimo būdus bei priemones, kelia tikslą formuoti teigiamą savo rajono (kartu ir visos Lietuvos) įvaizdį užsienio šalyse, tirti ir skleisti užsienio šalių savivaldybių veiklos patirtį, įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų nuostatas, nacionalinį bei regiono plėtros planus, aktyvinti rajono bendruomenes ir padėti rengti projektus (Alytaus rajono savivaldybės..., 2011).
Pastaraisiais metais mokslininkų susidomėjimas tarpkultūriškumo tema itin išaugo: nagrinėjami įvairūs su tarpkultūriškumu susiję aspektai ‒ tarpkultūrinė komunikacija, jos efektyvumas, modeliai (Liu ir Lee, 2008), tarpkultūrinių komandų formavimas ir jų veiklos efektyvumas (Lloyd ir Hartel, 2009; Oerlemans ir Peeters, 2010), vakarietiško vadybos stiliaus taikymas skirtingose kultūrose (Jacobs, 2005), imigrantų galimybės prisitaikyti naujoje aplinkoje ir jų veiklos efektyvumas (Jordan ir Cartwright, 1998; Bhatti, Battour, Ismail, 2013), tarpkultūrinių mokymų efektyvumas (Graf, 2003) ir kt.
Lietuvoje tarpkultūriškumo, tarpkultūrinės kompetencijos, kultūrinės įvairovės tyrimai ‒ dar gana nauja mokslinė sritis. Nors mokslininkai yra nagrinėję Lietuvos organizacijos kultūrines charakteristikas Europos kontekste (Jucevičius, 2001), daugiakultūrę komunikaciją ir vadybą (Pruskus, 2003), tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo aspektus (Paurienė, 2011), darbuotojų karjerą, tarpkultūrinių derybų niuansus, vadovų tarpkultūrinę kompetenciją (Petkevičiūtė, 2009; 2010; 2011), darbuotojų tarpkultūrinė kompetencija, ypač mūsų šalies regionuose, netirta. Todėl šio straipsnio autoriai išsikėlė tikslą įvertinti poreikį plėsti darbuotojų tarpkultūrinę kompetenciją pagal gyventojų skaičių mažiausiose Lietuvos savivaldybėse.
Šio tyrimo rezultatai (N = 116) leidžia daryti išvadą, kad tarpkultūrinės kompetencijos plėtra būtų aktuali mažiau negu pusei tirtų Lietuvos savivaldybių, nes daugiau nei du trečdaliai jų darbuotojų pažymėjo, kad su kitataučiais bendrauja dažniau nei kartą per metus, tačiau sistemiškų mokymų, skirtų tarpkultūrinei kompetencijai plėtoti, darbovietės neorganizuoja. Nors respondentų nuostatos kitataučių atžvilgiu yra pozityvios, pabrėžtina, kad savo gebėjimą spręsti dėl kultūrinių skirtumų kilusius nesusipratimus jie vertina silpniausiai, palyginti su visais kitais tirtais tarpkultūrinės kompetencijos elementais. Tiesa, daugiau negu pusės apklaustųjų nuomone, tarptautinių iniciatyvų jų darbovietėje ateityje tik daugės, todėl galima daryti išvadą, kad darbuotojų tarpkultūrinės kompetencijos plėtros klausimai ateityje turės būti keliami vis dažniau. Svarbu pažymėti, jog vertinant pagal amžių gana ryškiai išsiskyrė respondentų pozicijos dėl tarpkultūrinės kompetencijos įtakos jų karjerai Lietuvoje arba užsienyje – kas trečias jaunesnis nei 35 metų respondentas mano, kad didesnė tarpkultūrinė kompetencija atvertų jam kelią daryti tarptautinę karjerą, o iš vyresnių nei 35 metų respondentų tam pritaria tik 15,3 proc. Tarpkultūrinės kompetencijos įtaka karjerai visiškai nesidomėjo vienas iš dešimties respondentų vyresnių nei 35 metų asmenų amžiaus grupėje, o tarp jaunesnių tokių nebuvo. Apibendrinant tarpkultūrinės kompetencijos plėtros tendencijas mažose savivaldybėse galima daryti išvadą, kad regionuose supratimas apie tarpkultūrinės kompetencijos įtaką darbuotojų karjerai, kartu ir dėmesys visos darbovietės (savivaldybės) tarptautinių iniciatyvų ir tarpkultūrinės kompetencijos stiprinimo perspektyvoms akcentuojamas per mažai.
Lyginant kelis straipsnio autorių atliktų tyrimų rezultatus apie tarpkultūrinių kontaktų geografiją, išryškėja tam tikros tendencijos, kurios stipriai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos ar darbovietės. Tiek sostinės, tiek regionų darbuotojai daugiausiai tarpkultūrinių kontaktų palaiko su Baltijos valstybėmis, posovietinės erdvės šalims ir Vidurio Europa. Tokie rezultatai leidžia nustatyti tarpkultūrinės kompetencijos plėtros kryptis ir ateities tarpkultūriškumo, tarpkultūrinės kompetencijos, kultūrinės įvairovės valdymo tyrimų prioritetus.