Socialinė kritika po poststruktūralizmo: ko galima pasimokyti iš Luhmanno, Lukácso ir Simmelio
Kritinė teorija
A. Salem
Publikuota 2017-10-19
https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2017.1.10875
PDF

Reikšminiai žodžiai

kritikos metodai
socialinė kritika
socialinė teorija
Niklas Luhmann
György Lukács
Georg Simmel

Kaip cituoti

Salem A. (2017) „Socialinė kritika po poststruktūralizmo: ko galima pasimokyti iš Luhmanno, Lukácso ir Simmelio“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 40(1), p. 52-66. doi: 10.15388/SocMintVei.2017.1.10875.

Santrauka

Straipsnyje aptariamas trijų žymių teoretikų – Niklaso Luhmanno, György Lukácso ir Georgo Simmelio – požiūris į modernybę ir jos poveikį pasaulio pažinimui. Nors šių teoretikų politinės ir intelektualinės nuostatos labai skiriasi – svyruoja nuo grynai technokratinio požiūrio iki antiracionalistinės laikysenos, – dėl svarbiausių modernybės savybių sutaria tiek jos kritikai, tiek šalininkai. Aptariant, kas minėtus mąstytojus skiria ir kas jiems yra bendro, siekiama parodyti, kuo jie gali būti naudingi plėtojant socialinę kritiką intelektualinėje poststruktūralizmo aplinkoje. Net ir tokiame kontekste, kai bet koks žinojimas traktuojamas kaip iš esmės šališkas ir neapibrėžtas, šių teoretikų darbuose galima atrasti kai kurių pozityvių sprendinių, naudingų socialinės kritikos projektui. Norėdamas plėtoti neesencialistinę ir nefundamentalistinę socialinės kritikos prieigą bei kritišką rašymą, pasižymintį didesne savirefleksija, kritikas turėtų apmąstyti ir suvokti kelis dalykus: savo kritikos sąlygiškumą ir trapumą; pozicijos, iš kurios kalbama, ribotumą; kiek struktūrinė kalbančiojo pozicija nulemia patį kritikos turinį.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.