Šiame straipsnyje analizuoju pastarojo dešimtmečio Lietuvos miesto studijose dominuojančius kalbėjimo apie miestus būdus. Ieškodamas alternatyvų į miestus siūlau žvelgti kaip į tankią būstų sankaupą, o į būstą – kaip į pagrindinį lauką (Bourdieu sąvoka), kuriantį materialias miesto formas. Pasitelkdamas Vilniaus miesto atvejį, pirmose dviejose straipsnio dalyse kritikuoju šiuo metu plačiai vartojamas gamtines ir geopolitines kategorijas bei metaforas, kurios riboja mūsų suvokimą apie urbanistinius procesus. Trečioje dalyje parodau, kaip Vilniaus miesto istorinė genealogija padeda suprasti simbolines miesto formas, kurios pasitelkiamos erdvinėse miesto praktikose besireiškiančiuose galios santykiuose. Jas siejant su socialinių struktūrų analize galima būtų sukurti aktualius ir įtraukiančius pasakojimus apie Lietuvos miestus. Tokius pasakojimus įgalintų didesnės pastangos ieškoti sąsajų tarp labai skirtingų epistemologinių tradicijų besilaikančių miesto tyrėjų.