Santrauka. Posovietiniuose miestuose atsiranda naujas būsto tipas: suplanuoti būsto projektai „rezidenciniai parkai“, palydimi gyvenimą juose nusakančių rinkodarinių žinučių. Lietuvoje šis būsto tipas apibūdinamas kaip „gyvenvietės“, „rezidencijos“, „būsto projektai“. Tai naujas reiškinys posovietiniuose miestuose, kuriuose valstybinį planavimą, apimantį miesto planavimą, būsto finansavimą ir paskirstymą, keičia privati iniciatyva. Šiuos projektus prasminga, taikant Lefebvre’o erdvės sampratą, analizuoti kaip naujo tipo erdvę posovietiniame mieste. Šio tipo erdvės gamybos būdas transformuoja miesto erdvę, atspindi naują nuostatų laikotarpį, tačiau taip pat atskleidžia ir dvilypį santykį su „socialistine erdve“. Naujiesiems būsto projektams būdingas „sovietinių“, t.y. moderniosios architektūros ir funkcionalistinio urbanizmo architektūrinių praktikų, tęstinumas, tačiau kartu simbolinė šių būsto praktikų dimensija susieta su gyvenimo kolektyviniame būste patirties inversija. Simboliniu šių architektūrinių praktikų matmeniu tampa „privatumo“ ir „panašumo“ ideologijos. Šios būsto praktikos natūralizuojamos ir normalizuojamos, įtvirtinamos kaip geistinos ir kartu objektyvios per fizines erdvės reprezentacijas, papildančias verbalines sistemas: rinkodarą, žiniasklaidą, teisinę sistemą. Straipsnyje, remiantis Ranciere’o ir Swyngedouwo politikos ir politiškumo koncepcija, naujųjų būsto projektų natūralizavimo praktikos interpretuojamos kaip po-politinio miesto raiška.
Pagrindiniai žodžiai: naujieji būsto projektai, miesto sociologija, politiškumas.
Keywords: new housing developments, urban sociology, political.
ABSTRACT
SOCIOLOGICAL REFLECTIONSON NEW HOUSING DEVELOPMENTS IN POST-SOCIALIST VILNIUS
Planned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition.