Socialinės tvarkos problema šiuolaikinėje racionalaus pasirinkimo prieigoje ir Maxo Weberio suprantančioje sociologijoje

Santrauka

Po Talcotto Parsonso Socialinio veiksmo struktūros sociologijoje ilgą laiką vyravo nuomonė, kad utilitaristinis socialinės tvarkos aiškinimas yra nebegyvas ir paties Parsonso palaidotas. Situacija pasikeitė atsiradus ir sustiprėjus racionaliojo pasirinkimo prieigai, kurią galima pavadinti „neoutilitaristine“ socialine teorija. Ji reanimavo taip pat ir utilitaristinį socialinės tvarkos problemos sprendimą, panaudodama šiam tikslui lošimų teorijos priemones. Straipsnyje 1) atskleidžiamas šiuolaikinio neoutilitaristinio socialinės tvarkos problemos sprendimo metodologinis savitumas, apibūdinant jį kaip „protosociologinį“ ir skiriant jį nuo empirinių racionaliojo pasirinkimo teorijos pritaikymų; 2) išryškinama ir kritikuojama Parsonso „konvergencijos tezės“ implicitinė prielaida, kad visi reikšmingi klasikinės sociologijos tradiciją reprezentuojantys intelektiniai projektai socialinės tvarkos problemą kelia ir sprendžia vienu ir tuo pačiu būdu; 3) lyginama vėberiškoji ir neoutilitaristinė socialinės tvarkos problemos formuluotė bei samprata ir parodoma Maxo Weberio teorinio paveldo reikšmė šiuolaikinių diskusijų dėl socialinės tvarkos problemos kontekste.