Socialinės gerovės koncepcijos ir pilietybės renta kaip viešosios politikos orientyrai

Santrauka

Straipsnis pateikia pamatinių šiuolaikinės Lietuvos valstybės dokumentuose užfiksuotų socialinės gerovės idėjų ir viešosios politikos tikslų metateorinę analizę. Taikomi du metodai – teisinių ir politinių tekstų hermeneutinė-istorinė analizė ir racionalios rekonstrukcijos metodas, kurio priemonėmis siekiama identifikuoti šiuose tekstuose išreikštų normatyvinių ir vertybinių teiginių metateorinius pagrindus. Svarbiausiu iš šių tekstų laikoma Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija, kuri traktuojama kaip visuomeninė sutartis, konstituojanti pačią Lietuvos politinę tautą. Identifikuojami trys LR Konstitucijoje užfiksuotų piliečio teisių sluoksniai – civilinės (arba pilietinės siaurąja prasme) teisės, politinės ir socialinės teisės, kurios yra traktuojamos kaip skirtingų Vakarų pasaulio politinės ir socialinės istorijos epochų, savo rezultatais pretenduojančių į universalią reikšmę, lokalus ir istoriškai kontingentiškas atspindys. Aptariamos ir lyginamos dvi alternatyvios – individualistinė ir holistinė – socialinės gerovės bei socialinės pažangos sampratos bei jos matavimo metodologijos, kurios gali atlikti LR Konstitucijos teksto filosofinės-sociologinės metateorijos vaidmenį. Tokiu pat būdu analizuojami LR politinių partijų ir LR Vyriausybės ilgalaikio strateginio planavimo dokumentai, o šios analizės pagrindu grindžiamas pasiūlymas LR nacionalinės politikos eurointegracijos ir globalizacijos procesų kontekste tikslu laikyti pilietybės rentos maksimizavimą. Pilietybės renta vadinami papildomi piliečių gyvenimo šansai, kuriuos užtikrina priklausomybė politinei tautai tos tautos turimų ir viešosios politikos priemonėmis galinčių būti pagausintais lyginamųjų pranašumų dėka.