Santrauka
Lauko tyrimai rodo, kad lietuvių tautos nariai tautinį identitetą supranta heterogeniškai, nors pats terminas „tautinis identitetas“ reiškia homogenišką jo suvokimą. Tad kaip galime kalbėti apie tautinį identitetą, jei jo suvokimas tarp tautos narių ryškiai skiriasi? Tai paaiškina „pirminio“ ir „antrinio“ identiteto komponentų konceptai. Kultūrinio elito pirminio suvokimo konceptai yra konstruojami ir nuleidžiami iš viršaus į apačią, o antrinio suvokimo konceptai yra skubotas ir neapgalvotas elgesys, pasireiškiantis per asmenines patirtis. Ne mažiau svarbios yra situacinės identiteto suvokimo socialinėse praktikose žinios, individų naudojamos socialinėse sąveikose. Situacinės žinios sukuria bendrą tautinį (ar kultūrinį) identitetą, kai individas žino ne tik tai, kad jo artimas žino, ką jis žino, bet ir kai individas „žino, kad jo artimas žino, jog jis žino apie savo artimo žinojimą“. Tai ir yra tretinis „žinojimo“ identiteto suvokimas, kuris sukuria, išreiškia ir palaiko kiekvieną dieną praktikuojamą tautinį identitetą. Apibendrinant galima teigti, kad socialiai priimtinas tautinio identiteto modelis turėtų būti pagristas pastaruoju, „tretiniu“, tautinio identiteto suvokimu.
