Andropovo klausimu (II). Kaip Maxas Weberis atsakytų į Jurijaus Andropovo klausimą?

Santrauka

Straipsnis tęsia „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ 2007 m. 1 (19)-ame numeryje pradėtą komunistinių visuomenių (tokių, kurių santvarka buvo mėginimo įgyvendinti utopinę K. Marxo komunizmo idėją, padarinys) makrosociologinės diagnostikos problemos analizę. Šiame straipsnyje nagrinėjamos komunizmo kaip neišbaigtos modernybės bei netradicionalizmo koncepcijos, kurių bendra ištaka yra Maxo Weberio legitimiškos valdžios tipologija, kūrybiškai pritaikyta komunistinių režimų dinamikos analizei Barringtono Moore’o ir Keno Jowitto darbuose. Pagilinama neovėberiškoji K. Jowitto komunistinio neotradicionalizmo ir neopatrimonializmo analizė, išryškinant tipologinę „socialistinių” ekonomikų giminystę M. Weberio aptartam „oikiniam” ūkiui. Komunizmo teorijų konfliktą siūloma spręsti, apribojant kiekvienos jų tiesosakinių pretenzijų galiojimą tam tikrais chronologiniais ir geografiniais rėmais. Totalitarizmo teorija gana tiksliai atspindi fenomenologinius ankstyvųjų komunistinių reþimų egzistavimo fazių bruožus, tačiau vėliau jie diferencijuojasi į (1) biurokratinį-autoritarinį; (2) tautinį ir (3) patrimoninį tipus. Komunizmo kaip kelio į modernybę koncepcija tinka tik patrimoninio ir (iš dalies) tautinio komunizmo šalims. Kita vertus, būtent šioje komunizmo atmainoje ikimodernių bruožų išliko daugiausiai.