Straipsnyje pateikiami naujos kapitalizmo evoliucinės tipologijos apmatai. Ji pagrįsta marksistine gamybos būdo samprata, kuri gamybinių jėgų ir nuosavybės santykių gamybos priemonėms pobūdį laiko skiriamuoju gamybos būdo bruožu. Atmetama Karlo Marxo tezė, kad kapitalistiniai gamybiniai santykiai nebeatitinka gamybinių jėgų. Pagrindžiamas požiūris, kad gamybinių jėgų raida lemia nuoseklią kapitalistinių gamybos būdų kaitą. Pasiremiant Nikolajaus Kondratjevo ir Josepho A. Schumpeterio ilgųjų verslo ciklų teorijomis, gamybinių jėgų raidoje nuo pramoninės revoliucijos laikų XVIII a. pabaigoje išskiriamos penkios technologinės ekonominės paradigmos. Kiekviena jų yra atskiro kapitalistinio gamybos būdo pagrindas. Penkias ilgąsias Kondratjevo bangas atitinkantys penki kapitalistiniai gamybos būdai yra pagrindiniai evoliuciniai kapitalizmo tipai. Tai 1) individualių ir šeimyninių įmonių savininkų lokalinis kapitalizmas, 2) smulkių ir vidutinių uždarųjų akcinių bendrovių (korporacijų) lokalinis kapitalizmas, 3) stambiųjų privačiųjų korporacijų nacionalinis kapitalizmas, 4) valstybės reguliuojamas viešųjų korporacijų nacionalinis kapitalizmas, 5) globalizuotas investicinių fondų transnacionalinis kapitalizmas. Šie tipai gali būti skirstomi į potipius (pavyzdžiui, liberalus ir koordinuotas kapitalizmas kaip 4-ojo tipo potipiai). Siūloma tipologija tinka tik labiausiai išsivysčiusių šalių ekonominei sociologinei analizei. Analizuojant šiuolaikinės pasaulinės kapitalistinės sistemos periferijos ir pusiau periferijos socialinę-ekonominę tikrovę, geriau tinka politinio oligarchinio, valstybinio ir valstybinio monopolistinio kapitalizmo tipai.
