Santrauka
Pilietinės visuomenės kaip demokratijos sąlygos problema yra aktuali tiek realiame, tiek akademiniame pasaulyje. Jürgeno Habermaso sociologinės teorijos apie komunikacinį veiksmą pateikimas šiame straipsnyje turi dvejopą tikslą: pirma, padėti atsirasti naujam socialiniam suvokimui, jog komunikacinis kompromisas ir dialogas yra būtini priimant bendrus sprendimus; antra, atkreipti dėmesį i vokiečių sociologo Habermaso, kuris yra laikomas vienu iš ryškiausių ir įtakingiausių šios krypties atstovų, komunikacinės etikos principus. Habermaso komunikacinio veiksmo teorijos sąvokos padarė dideli poveikį teisės sociologijai, studijoms apie moderniosios visuomenės teisę, etiką, dalyvavimą ir racionalumą. Habermasas priima prielaidą, kad tik komunikacinis veiksmas vartoja kalbą kaip priemonę, kurią pasitelkdami individai gali pasiekti abipusį sutarimą kaip socialinės bendruomenės nariai. "Idealiosios kalbos situacijoje" argumentai ir įrodymai lemia tai, kas yra teisinga. Tačiau, kaip pažymi Habermasas, moderniame pasaulyje galimybė kompetentingai argumentuoti bei komunikacijai būti nevaržomai, kai visi dalyviai turi vienodas galimybes dalyvauti komunikacijos procese, dažnai žlugdoma. Habermaso intelektinės pastangos nukreiptos į komunikacinio veiksmo tobulinimą, siekiantį žmonių kalbinio ryšio kardinalaus suintensyvėjimo ir kokybės pagerėjimo. Nors Habermasą kritikuoja dėl pernelyg abstrakčios ir idealistinės teorijos, jau yra žinomi komunikacinės etikos teorijos pritaikymo eksperimentai praktikoje: konsultacinėse ir verslo tarnybose. Straipsnis sudomins tuos, kurie gilinasi į sociologijos teoriją, kurios pagrindinė idėja yra ta, kad socialinė integracija visuomenėje tiesiogiai susijusi su konsenso kalboje formavimosi procesu. Čia nagrinėjamos Habermaso pagrindines sąvokos turėtų padaryti įtaką naujam komunikacijos esmės suvokimui, pritaikymui ir tolesnei teorinei ar empirinei plėtotei.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
