Ilgą laiką kognityvinės lingvistikos tyrėjų buvo teigiama, kad konceptualiosios metaforos dažniausiai yra universalios, nes žmonėms būdingos tos pačios fizinės savybės, biologiniai procesai ir mąstymo mechanizmai. Tačiau ilgainiui pastebėta, kad tik tam tikrai kultūrai būdingos konceptualiosios metaforos yra toks pat paplitęs reiškinys kaip ir konceptualiųjų metaforų universalumas. Straipsnyje aptariama konceptualiųjų metaforų universalumo ir kultūrinio variantiškumo problema ir pristatomas vienas fundamentaliausių kalbinio pasaulėvaizdžio elementų – konceptualioji LAIKO metafora, kuriai būdingas, pasirodo, ne tik ypatingas universalumas, bet ir kultūrinė specifika. Pristatomas XVIII a. lietuvių poeto Kristijono Donelaičio „Metų“ tekste užfiksuotų konceptualiųjų LAIKO metaforų tyrimas. Siekiant papildyti kol kas Lietuvoje negausius konceptualiosios metaforos vertime tyrimus, konceptualiosios LAIKO metaforos kalbinė raiška palyginama su „Metų“ vertimais į ispanų (Caro Dugo 2013), anglų (Tempest 1985) ir vokiečių (Passarge 1999) kalbas tikintis ištirti, kokie dėsningumai būdingi konceptualiųjų metaforų kalbinės raiškos vertimams į kitas kalbas, nustatyti, ar „Metų“ tekste užfiksuotos konceptualiosios metaforos išlieka pasirinktuose vertimuos