Lietuvių mįslės apie puodą – žmogaus gyvenimo alegorijos

Santrauka

Tęsiant anksčiau pradėtą nagrinėti gana plačiai paplitusį tarptautinį reiškinį – vadinamąją kančių seriją mįslėse – šiame straipsnyje tiriamos lietuvių mįslės apie puodą „Kai jaunas buvau, aukso krėsle sėdėjau, kai pasenau, nė šuo kaulų neėda“ ir „Nulipdė mane kaip Adomą iš molio, degino krosny kaip tris jaunuolius Babilone. Pardavė mane kaip broliai Juozapą į Egiptą. Važinėju aš kaip Elijas ugniniais ratais. Iš mano vidurių visa šeima valgo, o kai aš numirštu, mano kaulus per tvorą išmeta (nepakavoja)“. Pasitelkus visus jų variantus (skelbtus ir esančius rankraščiuose) mįslės lyginamos viena su kita, su tarptautiniais atitikmenimis, kitų žanrų tekstais, atskleidžiama galima mįslių motyvų kilmė, reikšmė ir šių mįslių paskirtis – alegoriškai kalbėti apie žmogaus būties nepastovumą.