Kalbos kaita Slovėnijos ir Italijos pasienio (liaudies) dainose

Santrauka

Slovėnų folkloro tyrimuose ilgą laiką buvo vengiama aprėpti tas liaudies dainas, kurių tekstuose buvo derinamos skirtingos kalbos. XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dainų kalba buvo laikoma ne būdu atskirti vieną kultūrinę bendruomenę nuo kitos, o tiesiog tautiškumo žymeniu. Dainų, atliekamų tam tikra kalba, sklaida buvo suvokiama kaip liudijimas, kad tam tikroje vietoje gyvena tam tikrõs tautinės grupės žmonės. Institucine prasme pripažįstamų folkloro formų ir tokiu būdu įteisintų paveldo kategorijų neatitikimas įvairiausioms žmonių kasdienėms praktikoms itin ryškus tolydžio kintančiuose pasienio regionuose. Kultūra tenai nuolat tai susiejama su tam tikra visuomenės sandara ir bendruomenės gyvenimu, tai nuo jų atsiejama; šis procesas visuomet yra atviras naujoms sąveikos formoms ir todėl negali būti suvokiamas vien kaip „identitetas“. Goricijos kalnų sritis ir slovėnų gyvenamas Venecijos regionas patyrė reikšmingus istorinių sienų pokyčius. Didesnis žmonių judėjimas nutiesus geležinkelį irgi prisidėjo prie liaudies dainų sklaidos. Dar vienas svarbus veiksnys, paskatinęs populiarių dainų – tarp jų ir liaudies dainų „netautinėmis“ kalbomis – plitimą, buvo karinė tarnyba, kuri suvesdavo draugėn skirtingiems socialiniams sluoksniams ir grupėms priklausančius šauktinius. Bene dažniausiai užrašoma dvikalbė šio krašto daina yra karinė daina Lan san biu u Gorici [‘Prieš metus buvau Goricijoje’], kurios tekste maišomos slovėnų ir italų kalbų tarmės.
Funkciniu požiūriu aiškiai apibrėžtose dainose (lopšinėse, skaičiuotėse ir pan.) kalbų derinimas jų atlikėjams neatrodo reikšmingas: tai suvokiama kaip vietos garsinio peizažo dalis. Dainavimas tam tikra kalba Venecijos regiono slovėnų tautinės bendruomenės rengiamuose festivaliuose atspindi atlikėjų kalbinį paveldą ir nurodo jų paveldėtą etninę tapatybę, ypač pabrėžiamą globaliame šiandienos pasaulyje. Makaroninės dainos, arba dainos „netautine“ kalba, neretai iškrinta iš folkloristų tyrimų srities, tačiau patenka į tam tikros bendruomenės autorinių dainų repertuarą ir yra labai reikšmingos žmonių santykiams toje bendruomenėje suvokti. Todėl greta folkloro tyrimų, nagrinėjančių paskirus dainų tekstus ir jų gyvavimo kontekstą, nepaprastai svarbu aprėpti visą tam tikros bendruomenės dainų repertuarą, neišskiriant jokių žanrinių ar kalbinių neatitikimų ar sumišimų.