Šventasis sambūvis: laukiniai gyvūnai žemdirbio sodyboje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami ryšiai, per daugelį amžių susiklostę tarp žmonių ir sinantropinių gyvūnų, paaiškinamos tokių gyvūnų įsikūrimo lietuvių sodybose prielaidos. Autorė atskleidžia, kaip Lietuvoje žmonės žvelgė į keturis sodybos teritorijoje gyvenančius gyvūnus – paprastąjį žaltį, žebenkštį, baltąjį gandrą ir šelmeninę kregždę. Iš tyrimo paaiškėja, kad šie gyvūnai, su kuriais žmonės per šimtus ir net tūkstančius metų glaudžiai susigyveno, turėjo ne tik ūkinę, bet ir religinę reikšmę: jiems buvo priskiriamas namų ir ūkio globėjų vaidmuo. Be to, sodybų gyvūnų vaizdiniai buvo integruoti į sielos koncepciją ir pateko į pasakojimus apie gimimą, mirtį ir pomirtinį likimą. Žmonių ir sodybos gyvūnų sambūvis ne tik susieja skirtingas gyvybės rūšis, jų mitines reikšmes, bet į bendrą sistemą įrašo ir dievus. Dėl šios priežasties toks sambūvis vadintinas šventuoju.