Užkalbėti ir melsti: švelnioji galia lietuvių užkalbėjimuose

Santrauka

Daugelį metų folkloro tyrinėtojai skirtingose šalyse laužo galvas, ar užkalbėjimai ir maldos yra vienas, ar du atskiri sakytiniai žanrai. Lietuvoje šis klausimas buvo keliamas kiek siauresniu mastu, apsiribojant užkalbėjimų ir lietuvių senosios religijos maldų į dievus (Žemyną, Gabiją, Jauną Mėnesį ir kt.) palyginimu. Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kokie bruožai leidžia ieškoti bendrumo tarp užkalbėjimų ir maldų į dievus ir ką tai byloja apie šių žanrų ryšį. Aptarus terminologinę problematiką XX a. lietuvių folkloristų darbuose, straipsnyje gilinamasi į tokius užkalbėjimus, kurie, panašiai kaip ir maldos, turi tiesioginį adresatą, su kuriuo komunikuojama pasitelkiant švelniąją galią bei susitarimu grįstą veikimo strategiją. Šie užkalbėjimai straipsnyje vadinami švelniaisiais.

Tyrimas atskleidė, kad daugelis švelniųjų užkalbėjimų bruožų būdingi ir lietuvių maldoms į dievus: nagrinėjant tekstus komunikaciniu aspektu, išryškėja tokie bendri dėmenys kaip tiesioginis kreipimasis, išaukštinimas, kvietimo ir aukojimo formulės, pagalbos prašymas. Nors kai kurie bruožai užkalbėjimuose išreikšti silpniau nei maldose, nekyla abejonių, kad švelnieji užkalbėjimai ir maldos į dievus sudaro bendrą tekstų korpusą. Skirties tarp šių žanrų verta ieškoti nebent performatyvumo lygmeniu, t. y. nagrinėjant užkalbėjimų ir maldų sakymo būdą ir aplinkybes.