Tylinčiosios būties dalis prigimtinėje kultūroje: „Vai, žydėk žydėk, sausa obelėle...“

Santrauka

Straipsnyje gilinamasi į būsenas, leidžiančias labiau suvokti tylą, tylėjimą, priartinančius prie tylinčiųjų būties fenomenų. Šį priartėjimo bandymą galima laikyti fenomenologinio tyrimo siekiniu. Uždavinių fenomenologiškai orientuota sąmonė neturėtų kelti. Siekinys yra tarsi sąmonės kelias kažko, kas galėtų pasirodyti, linkui. Tas „kažkas“ gali būti tik numanomas, niekad visai nežinomas. Eiti jo linkui, vadinasi, atsiduoti fenomeno atsivėrimo malonei. Mes, kalbantys, kai kuriose situacijose liekam nebylūs, lyg netenkame kalbos, nebegalime pasakyti. Mylinčiųjų nebylumas iškalbus. Tylėjimas siaubo akivaizdoje kaustantis. Bet tai būties kraštinės. Prigimtinė kultūra, iškylanti iš gyvenimo, susigyvenimo su gamta, žeme, iš esmės yra tylioji kultūra, jos skleidžiami garsai netrikdo ir neardo gamtos garsų. Kas trikdo gamtą, tas trikdo ir kultūrą. Nėra abejonės, kad trikdžių yra visur, žmogus gyvena ir trikdydamas. Darnos, sugyvenimo siekimas būtinas. Šitame siekime dalyvauja ir tyla. Kas negali iš giliau tylėti, negali iš giliau ir kalbėti. Tylinčiųjų būsenos, kurias yra pasisekę užfiksuoti tautosakos rinkėjams, pajusti, kaip tyla yra tarsi įdainuojama ar įpasakojama, gali tapti atskiro tyrimo akstinu.
Į tylinčiąją būtį, kurios esmingą esimą žmogui liudija tylintis dangus, tylinti žemė, tylintys kalnai, vandenys, mus kreipia patyrimai, kurių negalime atskirti nuo tyrimų. Ir šiame straipsnyje remiamasi tuo, ką yra pasisekę suvokti iš ankstyvosios patirties, jos dabartinių perskaitymų. Patirties lauke nuolatos laikoma tautosaka, lietuvių literatūros klasika (Žemaitė, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Alfonsas NykaNiliūnas, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda). Remiamasi Arvydu Šliogeriu, sukūrusiu filotopiją, lietuvišką vietos filosofijos versiją, atskleidusiu tyliojo gyvenimo filosofinę prasmę.