Medžių lytys ir jų santykiai: žingsnis į dendromitologiją

Santrauka

Tai, kad medžiai turi „lytį“, yra žinoma: ją paprastai lemia jų pavadinimų gramatinė giminė. Liaudies tradicijose įvairiomis progomis vyrai būdingai palyginami su vyriškosios lyties medžiais, o moterys – su moteriškosios (apie tai kalbama pirmoje straipsnio dalyje). Mitinė vaizduotė netrunka pasigauti tokius išraiškingus įvaizdžius, ir žmonės nebe tik palyginami su atitinkamos lyties medžiais, bet jiems prilyginami, jais virsta, sueina su jais į lytinius bei santuokinius santykius; ir patys medžiai tarpusavyje, pasirodo, gali mylėtis ir tuoktis (apie visa tai – antrojoje straipsnio dalyje). Vienas iš straipsnio tikslų kaip tik ir yra parodyti, kad tarp „paprasčiausio“ įvaizdžio, „tik“ poetinio tropo ir mitologijos tikrąja prasme nėra griežtos, neperžengiamos ribos: tradiciniai poetiniai įvaizdžiai sklandžiai pereina į mitologiją ir net atitinkamus religinius ritualus ir atvirkščiai – religiniai ritualai bei atitinkami mitiniai vaizdiniai yra tiesiogiai susiję su tradicinių tekstų (tautosakos) poetiniais tropais. Kitas straipsnio tikslas – žengti žingsnį į Lietuvoje ligi šiol specialiai netyrinėtą milžinišką mitologijos sritį – dendromitologiją, remiantis visų pirma baltų (lietuvių ir latvių), taip pat slavų (pirmiausia rytų slavų) duomenimis, bet atsižvelgiant ir į reikšmingus kitų pasaulio tradicijų kontekstus.
Medžio-moters tema konkrečių medžių rūšių – ievos ir gluosnio (verbos, blindės) – dingstimi autoriaus jau rašyta.