Raganavimas Lietuvos kaimo bendruomenėje XXI a. pradžioje (folkloro ekspedicijų duomenimis)

Santrauka

Straipsnyje analizuojama keturių XXI a. pirmajame dešimtmetyje skirtinguose Lietuvos regionuose vykusių folkloro ekspedicijų medžiaga, siekiant nustatyti, kokių tikėjimų ir sakmiškų pasakojimų, susijusių su maginiu kenkimu, šiais laikais dar yra išlikę kaimo bendruomenėse ir kaip visa tai vertina juos pasakojantys žmonės. Tyrimo atspirties taškas buvo Norberto Vėliaus knygoje Mitinės lietuvių sakmių būtybės aprašyta „nepaprastų žmonių“ kategorija, tačiau, analizuojant XXI a. pradžios folkloro užrašymus, pasirodė, jog kai kurios N. Vėliaus išskirtos „nepaprastų žmonių“ rūšys yra beveik visai išnykusios iš pateikėjų atminties (kaip vilktakiai ar dvasregiai), o kitos – raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis ir iš dalies užkalbėtojai – nebeatsiejamai sumišusios, tad straipsnyje dėmesys telkiamas į bendrą jas apimantį reiškinį – raganavimą. Atsižvelgiant į tai, kad raganavimas – universalus ir daugelyje pasaulio kultūrų egzistuojantis reiškinys, siekiama aptarti tam tikrus folklorinėje medžiagoje išryškėjančius jo bruožus, būdingus Lietuvos kaimo bendruomenėms. Remiantis išsamia slovėnų folkloristės Mirjam Mencej kaimynės raganos fenomeno analize, straipsnyje pristatomi būdingi šios pusiau mitinės figūros bruožai ir veikla – kenkimas gyvuliams, meilės magija, kerėjimai, nužiūrėjimai. Parodoma, jog kaimynė ragana aplinkinių suvokiama kaip veikianti pagal opoziciją savas – svetimas ir atstovaujanti abiem jos poliams. Daroma išvada, kad iš to kyla itin stipri baimė ir nerimas, kuriuos šios veikėjos atžvilgiu jaučia kiti kaimo bendruomenės nariai, o drauge tai lemia ir nepaprastą šio fenomeno gyvybingumą.