APIE KAI KURIAS LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ PRIEŠDĖLIŲ YPATYBES
Kalbotyra
Julija Korostenskienė
Publikuota 2015-12-04
https://doi.org/10.15388/Verb.2015.6.8811
PDF

Reikšminiai žodžiai

sangrąžiniai veiksmažodžiai
leksiniai ir superleksiniai priešdėliai

Kaip cituoti

Korostenskienė J. (2015) „APIE KAI KURIAS LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ PRIEŠDĖLIŲ YPATYBES“, Verbum, 60, p. 95-122. doi: 10.15388/Verb.2015.6.8811.

Santrauka

Šiame straipsnyje lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėliai tirti remiantis Peterio Svenonio meto­dologija. Lietuvių kalbos priešdėliai pasižymi tuo, kad juose sangrąžos dalelytė -si- juda iš veiksma­žodžio galo į poziciją tarp priešdėlio ir veiksmažodžio, tačiau tokia sangrąžos vieta bei priežastys, kodėl sangrąža nekyla virš tam tikros ribos sintaksiniame medyje, lieka neaiškios.
Straipsnyje pirmiausia atskleidžiamas frazinis visų lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėlių statusas. Toliau, taikant Svenonio kriterijus, priešdėliai suskirstomi į dvi grupes: leksinius ir super­leksinius priešdėlius. Leksiniai priešdėliai kilo iš prielinksnių: jie gali suteikti tiek tiesioginę, tiek perkeltinę reikšmę. Superleksiniai priešdėliai kilo iš dalelyčių: jie gali eiti prieš leksinius priešdėlius sintaksiniame medyje, o jų perteikiama reikšmė nebūna perkeltinė. Remiantis Aleco Marantzo (1988) idiomos konstravimo principu, parodoma, kad sintaksiniame medyje leksiniai priešdėliai atsiran­da (angl. merge) po veiksmažodžio, tačiau juda į poziciją prieš veiksmažodį, kad įgautų rezultato reikšmę, o superleksiniai priešdėliai atsiranda prieš veiksmažodį. Skirtinga priešdėlių atsiradimo vieta paaiškina sangrąžos vietą veiksmažodžio struktūroje: sangrąža visuomet lieka veiksmažodžio komplekso viduje kaip fizinis veiksnio pėdsakas (angl. trace).

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.