Prancūzų kalba, kaip ir kitos kalbos, nėra vienalytė. Priklausomai nuo kalbančiojo tikslo ji keičiasi leksiškai, gramatiškai ir fonetiškai. Tokios kalbos variacijos yra vadinamos stiliais. Įvairūs kalbininkai prancūzų kalbos stilius skirsto įvairiai. Labiausiai priimtinas yra akademiko L. Ščerbos dalijimas į dvi grupes: a) iškilmingų pokalbių, ceremonijų, paskaitų stilius, b) šnekamosios kalbos, buitinis, arba familiarus, stilius. Kalbėdami apie stilių fonetinius ypatumus, mes ir remsimės L. Sčerbos dalijimu.
Šnekamosios kalbos (familiarus) stilius nuo iškilmingų pokalbių stiliaus skiriasi:
1) nekirčiuoto “e” netarimu atvirame skiemenyje,
2) balsių ar pusbalsių [u], [y], [w] netarimu (asmeniniuose nekirčiuotuose įvardžiuose),
3) priebalsių grupių redukavimu,
4) neiginio dalies “ne” išleidimu,
5) sonantų “l”, “r” duslinimu arba visišku netarimu,
6) ribotu sandūros “liaison” vartojimu,
7) kai kurių balsių alternacijų bei pozicijų išnykimu (pvz.: [ε]-[e]),
8) kai kurių priebalsių bei priesagų skirtingu tarimu (pvz.: x, -isme) ,
9) iš dalies kitokia tiesioginio sakinio melodija,
10) inversijos nebuvimu klausiamajame sakinyje,
11) emocinių faktorių turtingumu,
12) papildomų kirčių atsiradimu ir pan.