Asmeninio mito tapsmas Dalios Staponkutės esė

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos Dalios Staponkutės knygos Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja (2014), Lietumi prieš saulę (2007). Peržvelgiant esė tematinį lauką, pasitelkiant įdėmaus skaitymo ir giminingų kontekstų lyginimą, šiuose esė ieškota asmeninio mito formančių, susijusių su kalbos-vietos-papročių-istorijos-kūno-aistros teminėmis linijomis. Globalizacijos skatinamas keliavimas ir ambivalentiškas sąvokų tėvynė-užsienis santykis visokeriopai išplėtė keliautojo pažinimo ir savirealizacijos galimybes. Tačiau nors ir įvaldoma kalba ir „vieta“, neįmanoma pasiekti visiško susitapatinimo su naujaisiais namais. Pasiremdama asmenine patirtimi, esė autorė ieško galimų atspirčių globalizacijos diktuojamai niveliacijai ir dominuojančiam estetiniam-vartotojiškam santykiui su vieta. Ji stengiasi atkurti romantišką Tėvynės sampratą. Keliavimo kryptį į Tėvynę Staponkutė suvokia kaip įsipareigojimą asmeninei laisvei ir kūrybingumui. Keičiamos kultūrinės-geografinės aplinkos fone ji bando apčiuopti savikūros atsparas, asmens unikalumo ir gyvybingumo dėmenis. Staponkutės esė objektai ir jų stilistinė pagava yra artima Alfonso Lingio fenomenologinėms įžvalgoms, esama paralelių su Zygmunto Baumano mintimis apie globalizacijos pasekmes žmogui.