Analizuodami Lietuvos įvaizdžio sampratą, galime išskirti dvi svarbiausias tyrimų kryptis: senųjų valstybės ir jos gyventojų paminėjimų apžvalgas bei teoriškai įprasmintas šiuolaikinių viešųjų ryšių organizatorių pastangas pristatyti Lietuvą pasauliui. Įvairių sričių mokslininkai ir praktikai labai skirtingai supranta pačią įvaizdžio sąvoką, suteikdami jai ir istorinę ar literatūrinę, ir vadybinę ar politinę prasmę. Lietuvos tyrimų erdvėje noriai eksploatuojamas įvaizdis nėra pakankamai konceptualizuotas. Įvaizdyje glūdi didžiulis informacijos iškraipymo ir pri(si)taikymo potencialas, atsiskleidžiantis visuose įvaizdžio gyvavimo tarpsniuose – jį kuriant (ar jam atsirandant), sklindant (ar jį platinant), vartojant, priimant ar atmetant. Įvaizdį reikėtų aiškinti kaip ypatingą komunikacijos vienetą, kurio svarbiausieji bruožai geriausiai atsiskleidžia skirtingais būdais analizuojant konkretaus įvaizdžio istorinį tapsmą.