Medicinos rezidento autonomiją sąlygojantys veiksniai Lietuvos gydytojų hierarchinėje struktūroje
Vykstant sveikatos sistemos tinklų reformai lygiagrečiai įgyvendinami medicinos rezidentūros studijų tvarkos pokyčiai: keičiama atsiskaitymo tvarka inicijuojant pakopinių kompetencijų sistemą, ilginama trukmė ir įvedama prievolė dalį rezidentūros atlikti ne universiteto rezidentūros bazėse – tai yra toliau nuo didžiųjų klinikų įsikūrusiose gydymo įstaigose. Lietuvoje medicinos rezidentūra yra reglamentuota Sveikatos apsaugos ministerijos ir universitetų teisės aktais, o įgyvendinama rezidentūros bazėse, prižiūrint gydytojams specialistams. Šios aplinkybės stipriai veikia medicinos rezidento autonomiją ir galimybę priimti sprendimus. Negana to, medicinos rezidento duali padėtis, kai ir mokomasi, ir dirbama, sukuria specifinius autonomiją ribojančius santykius gydytojų bendruomenėje.
Straipsnyje taikant sistemų teorijas atliekama oficialių dokumentų ir teisės aktų analizė, kaip mikro-, mezo- ir makrofaktoriai teisiškai apibrėžtoje struktūroje veikia medicinos rezidento autonomiją. Pagal oficialius duomenis medicinos rezidentas Lietuvos sveikatos sistemoje yra profesionalizacijos procese, kai derinamos studento ir darbuotojo pareigos. Tai sudaro sąlygas medicinos rezidentui būti hierarchijos apačioje ir neturėti didelės įtakos priimant autonominius sprendimus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.