Daugiakultūriškumas yra šiems laikams būdinga kultūros kategorija, nukelianti individą į kultūrų paribius, ten, kur galima patirti ne tik save ir savo kultūrą, bet ir santykį su kitais, jų kultūromis. Tai nuolatinių pasirinkimų ir kultūrinių tapatumų formavimosi vieta, apibrėžianti daugialypio kultūrinio tapatumo kūrimosi procesą ir kurianti bendruomenes kultūros paribiuose. Individo funkcionavimo paribiškumas atveria tarpkultūriškumo kategoriją, kuri talpina savyje įprastas, t. y. socialines (asmenines, tarpasmenines, tarpkultūrines) ir pilietines kompetencijas. Tam, kad jaunoji karta įgytų tokių savumų, ji turi būti kryptingai ugdoma, ir tai, be kita ko, turėtų užtikrinti tarpkultūrinio ugdymo sistema. Todėl daug dėmesio turėtų būti skiriama mokytojo vaidmeniui ir jo(s) akademinio išsilavinimo formuojamoms profesinėms kompetencijoms (asmeninei, interpretavimo-komunikavimo, kūrybingumo-kritiškumo, bendradarbiavimo, aksiologinei, teleologinei ir vykdomajai).