Lietuvos teritorijoje aptikti tribriauniai strėlių antgaliai netipiškomis baltams rombinėmis ar panašiomis plunksnomis jau seniai domina tyrinėtojus. Naujausioje Vytauto Kazakevičiaus mokslinėje studijoje minimi 52 tokie radiniai (34 iš jų rasti Aukštadvaryje, 14 - Aukuro kalne Kernavėje, 2 - Plinkaigalyje (kapai Nr. 162 ir 336), 1 - Kunigiškėse-Pajevonyje, 1 - Gedimino kalne Vilniuje). Autorius taip pat mini keletą naujai rastų radinių Kernavėje ir gyvenvietėje šalia Radžiūnų piliakalnio. Pabrėžtina, kad Lietuvoje tribriaunių strėlių antgalių randama čia vykusių karinių veiksmų kontekste (įstrigę individų, palaidotų Plinkaigalyje, kauluose, ugnies sunaikintuose sluoksniuose, kuriuose akivaizdūs kovos pėdsakai).
Tribriaunių strėlių antgalių, randamų Lietuvos teritorijoje, datavimas remiamas Plinkaigalio radiniais, ypač turtingo kapo Nr. 336, kuriame rastos dvi lankinės segės trikampe kojele ir sagtis pastorintu lankeliu (pagal R. Madydos-Leguko H 11 tipą). Pastarasis pavyzdys akivaizdžiai datuotinas D periodu. Aukštadvaryje ir Aukuro kalne rastų strėlių antgalių chronologija grindžiama sluoksnių, kuriuose jie buvo rasti, datavimu - tautų kraustymosi laikotarpiu.
Lieka neatsakyta į klausimą, kaip reikėtų interpretuoti šiuos Lietuvoje aptiktus radinius. Vieni tyrinėtojai juos sieja su klajoklių aktyvumu, o kiti pateikia kaip hunų buvimo Lietuvos teritorijoje įrodymą.
Tribriaunių strėlių antgalių paplitimas neapsiriboja vien baltų ir klajoklių kraštais. Nors šie antgaliai yra kildinami iš minėtų vietovių, jų taip pat randama didelėse barbarų teritorijose. Radiniai, artimiausi rastiesiems Lietuvoje, yra iš giminiškų kraštų, Dniepro baltų, kur gaisraviečių sluoksniuose buvo rasta apie 20 aptariamų artefaktų (piliakalniuose: Demidovka, Borsučaja Gorka, Bliznaki ir gyvenvietėse: Uzmen’ ir Kuprino). Pavienių aptariamo tipo strėlių antgalių randama ir Moščino kultūros piliakalniuose bei gyvenvietėse (Akinšinskoe, Kuncevo). Tribriauniai strėlių antgaliai taip pat žinomi iš Kijevo kultūros arealo (Kolodeznyj Bugor, Demjanki, Čertovitskoje).
Aptariamos formos strėlių antgalių rasta įvairiose Ponto regiono dalyse, pradedant paskutiniu IV a. ketvirčiu ir baigiant VI a. pradžia (Ustj Alma, kapas Nr. 635; Kerčė, kapai Nr. 154 ir 176). Rombiniai tribriauniai strėlių antgaliai taip pat gana dažni tautų kraustymosi laikotarpio germanų palaidojimuose, į šiaurę nuo Dunojaus (Blučina-Cezavy) iki pat Tiuringijos (Hammelburg, 1895 aptiktas kapas) ir Vorpomemo (Teterow, 1905 aptiktas kapas). Manoma, jog jie priklausė “klajokliškai” germanų aukštuomenei, perėmusiai kai kuriuos rytietiškos (klajoklių) ginkluotės elementus.
Platus klajokliams būdingų radinių paplitimas gali būti aiškinamas kariniais kontaktais tarp barbarų genčių. Tai tautų kraustymosi laikotarpiu, “neramumų epochoje” lengvai galėjo atsitikti. Greičiausiai tokiu būdu tribriauniai strėlių antgaliai buvo pradėti naudoti Kijevo kultūros gyventojų ir kio tose Rytų Europos teritorijose (Penkovka, Moščino ir kitos kultūros). M. Kazanskis šio tipo strėlių antgalių pasirodymą miško zonoje sieja su Kijevo kultūros karine ekspansija į šiaurę. O baltai turėjo tiesioginių, ypač karinių, kontaktų su miško zonos gyventojais. Tai rodo čia aptinkami baltiški papuošalai ir ginkluotė. Baltų buvimą miško zonoje ypač liudija pilkapis Nr. 45 iš Doložskij Pogosto. Šiame pilkapyje mirusysis buvo palaidotas pagal lietuviškus laidosenos papročius ir su lietuviškos ginkluotės elementais.
Miškų zonoje buvus neramią situaciją rodo ir piliakalnių atsiradimas didelėje teritorijoje nuo Lietuvos iki Volgos aukštupio. Piliakalnių skaičius ėmė sparčiai didėti nuo V a., juose dažnai randama greičiausiai karinio pobūdžio konfliktų pėdsakų. Šiame kontekste atrodo įtikinama, kad Lietuvoje tribriauniai strėlių antgaliai, randami išskirtinai kariniame kontekste, yra kovų su miško zonos gyventojais, perėmusiais klajokliškus “huniškuosius” ginkluotės elementus, pėdsakai. Nėra jokio pagrindo aptariamus artefaktus iš Lietuvos traktuoti kaip tiesioginių kontaktų su hunais įrodymą. Sunku įsivaizduoti, kad tolimos, sunkiai pasiekiamos ir sąlyginai skurdžios baltų žemės galėtų būti patrauklios klajokliams, kuriems buvo ranka pasiekiami turtingiausi Imperijos regionai, juo labiau hunų kariams, kurių godumą plačiai aprašo šaltiniai.
Maža to, nebuvo rasta jokio aiškaus hunų buvimo Lietuvoje įrodymo. Svarbu pabrėžti, kad net neabejotinos hunų kilmės radiniai Lenkijos pietuose, tokie kaip bronzinis katiliukas iš Jędrzychowice’ės, kapas, kuriame rasta deformuota kaukolė iš Przemęczany’ų, auksinės plokštelės, dengusios refleksinį lanką iš Jakuszowice’ės ar tipiškas hunų auskaras iš Świlczos lobio, interpretuojami kaip šių regionų buvimo hunų įtakos zonoje ženklai, o ne kaip priklausymo Atilos valstybei įrodymas.