Radiniai iš Lietuvos Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus baltų archeologijos skyriaus kolekcijoje
Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriuje yra maždaug 1200 radinių iš Lietuvos (įskaitant fragmentus) – papuošalų bei aprangos detalių, ginklų, darbo įrankių bei molinių puodų ir daugiau kaip 2900 keramikos fragmentų (žr. priedą). Radiniai kilę iš 43 vietovių – kapinynų, piliakalnių. Yra atsitiktinių radinių. Kai kurie radiniai nėra tiksliai lokalizuoti. Jie aprašyti kaip kilę iš Vilniaus regiono arba Žemaitijos. Taip pat yra radinių, kurių radavietė apibūdinama kaip “kažkur Lietuvoje” (žr. priedą, Nr. 44–62). Paplitimo žemėlapis (1 pav.) rodo objektų koncentraciją centrinėje bei Rytų Lietuvoje ir radinių pasiskirstymą Žemaitijoje.
Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje esantys radiniai yra plataus laikotarpio – nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki viduramžių bei naujųjų laikų, tačiau jų proporcijos yra skirtingos (2 pav.) – 50% medžiagos datuojama ankstyvaisiais viduramžiais, 40% – romėniškuoju bei tautų kraustymosi laikotarpiu, o 5% radinių priklauso ankstyvajam geležies amžiui. Kiti 5% nėra tiksliai datuoti.
Lietuviškąjį Baltų archeologijos skyriaus rinkinį sudaro radiniai iš šių muziejų bei kolekcijų: Pramonės ir žemdirbystės muziejaus, Erazmo Majewskio muziejaus, Nacionalinio lenkų muziejaus Rapperswilyje (pvz., Henryko Bukowskio dovanos – 3 pav.), Varšuvos nacionalinio muziejaus, Tiškevičiaus kolekcijos, taip pat įvairios privačios dovanos (Moszynskio, Przezdzieckio ir kitų). Yra radinių ir iš kasinėjimų, vykdytų tarpukario laikotarpiu (Žvirbliai, Rokantiškės, Mėžionys, Sudota).
Baltų archeologijos skyriaus lietuviškų radinių kolekcija apima kelis didesnius kapinynų kompleksus (Žvirbliai, Sudota, Mėžionys, Vilkiautinis – 4 pav., Pakalniškės – 5 pav., Rokantiškės) bei piliakalnius (Ludwiko Krzywickio kasinėjimai – žr. G. Iwanowskos straipsnį) ir nemažai pavienių atsitiktinių radinių. Didžioji dalis šios medžiagos buvo publikuota dabartiniais laikais, tarp septintojo–devintojo XX a. dešimtmečių, ir netgi jau XXI a. Šis straipsnis – gera proga paskelbti iki šiol nežinomą medžiagą iš mūsų kolekcijos (6–23 pav.).
Apie 10% medžiagos turėtų būti paskelbta iš naujo (Kaniūkai, Vilkiautinis, Nevėžninkai). Šis darbas turėtų būti atliktas glaudžiai bendradarbiaujant su kolegomis iš Lietuvos, įtraukiant radinius, saugomus Varšuvos valstybiniame archeologijos muziejuje ir kolekcijose Lietuvoje.