Rytprūsių archeologija besidomintys tyrėjai šiandien dažnai užsiima ne tik naujausių tyrimų analize, bet ir iki Antrojo pasaulinio karo sukauptos tyrimų medžiagos paieškomis įvairių institucijų archyvuose bei muziejų fonduose. Informacijos apie Klaipėdos krašte rastus radinius požiūriu gana svarbią vietą užima latvių archeologo Felikso Jakobsono kartoteka, saugoma Latvijos istorijos muziejuje Rygoje. Straipsnio tikslas – pateikti duomenis apie F. Jakobsono kartotekoje esančią informaciją, susijusią su Klaipėdos krašte rastais radiniais, išskyrus medžiagą, susijusią su Andulių (Andullen, Eglischken, Eglien-Niclau, Stranz-Schlaudem) ir Aukštkiemių (Oberhof) kapinynų tyrimais, nes šią medžiagą ruošiasi paskelbti kiti tyrėjai.
Klaipėdos krašto archeologijos problemos XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose nagrinėtos Švedijos, Vokietijos, Estijos archeologų. Ne paskutinę vietą užima ir Latvijos mokslininkų darbai.
1919 m. Rygoje buvo įsteigtas Latvijos universitetas, o 1922 m. jame atidaryta Archeologijos katedra, kurios profesoriaus pareigoms penkeriems metams buvo išrinktas vokiečių archeologas Max Ebert (Maksas Ebertas). Jo seminarus lankė ir būsimieji Latvijos archeologai Valdemars Ginters (Valdemaras Ginteris), Felikss Jakobsons (Feliksas Jakobsonas) ir Eduards Šturms (Eduardas Šturmas). 1924 m. M. Ebertui išvykus dirbti į Karaliaučiaus universitetą, užbaigti archeologijos studijų į šią aukštąją mokyklą išvyko ir minėtieji Latvijos universiteto studentai, kurie trečiojo dešimtmečio viduryje sėkmingai apgynė disertacijas. Nors grįžę į tėvynę jie ėmėsi su Latvijos archeologija susijusių darbų, juose buvo panaudota ir studijų Karaliaučiuje metu sukaupta informacija apie Rytprūsiuose rastas senienas. Latvijos ir Rytprūsių archeologų ryšiai buvo sėkmingai palaikomi ne tik sudarius sąlygas latviams studijuoti Karaliaučiuje, bet ir vėliau. Tai rodo 1930 m. Rygoje sėkmingai organizuotas II Baltijos archeologų kongresas.
F. Jakobsonas – latvių archeologas, kurio pavardė iki šiol mažai žinoma kitų šalių mokslininkams. 1920 m. jis pradėjo studijuoti Latvijos valstybiniame universitete Filosofijos ir filologijos fakultete, o 1926 m. Karaliaučiuje apgynė daktaro disertaciją apie Daumen ir Kelaren kapinynus. Iš F. Jakobsono publikacijų su Klaipėdos krašto archeologija susijęs tik M. Eberto redaguotame leidinyje “Reallexikon der Vorgeschichte” išspausdintas straipsnis apie Lietuvos geležies amžių. Studijos Albertinoje sudarė F. Jakobsonui sąlygas išsamiai susipažinti su “Prussia-Museum” fondais – tai rodo radinių ir kapų kompleksų kartoteka, kurią F. Jakobsonas sudarė rengdamas disertaciją. Aptariamoji kartoteka – tai 15 × 20 cm dydžio bloknoto lapeliai su perpieštomis iš publikacijų radinių iliustracijomis, išrašai iš publikacijų bei literatūroje neskelbtos medžiagos (radinių) eskizai ir aprašai. Visa kartotekoje užfiksuota informacija susijusi su I–XIII a. medžiaga. Su Klaipėdos krašto medžiaga (be Andulių ir Aukštkiemių kapinynų) susiję 125 kartotekos lapeliai, kuriuose aprašyti atsitiktiniai radiniai bei kapų kompleksai iš 25 vietų (žr. 1 priedą), kurios atitinka 22 objektus (1 pav.). Ypač svarbūs ir iki šiol Klaipėdos krašte rastos archeologinės medžiagos pažinimui aktualūs yra užrašai apie nepublikuotus radinius. Kaip pavyzdžiai straipsnyje pateikta trumpa informacija apie tokią medžiagą iš Barvų ir Vėžaičių kapinynų.
Barvų kapinynas tirtas 1898–1903 m., tačiau išsamūs tyrimų rezultatai nepaskelbti, išskyrus vieną kapo kompleksą ir kelis pavienius radinius. Sprendžiant pagal iš “Prussia-Museum” į Berlyno muziejų patekusi Adalberto Bezzenbergerio (Adalbertas Becenbergeris) sudarytą tirtos vietos planą, kapinyne tais metais ištirtos 11 perkasų ir surasti 92 kapai (2 pav.). F. Jakobsono kartotekoje aprašytas 21 kapo iš Barwen kapinyno kompleksas (žr. 1 priedą). Visi kartotekoje aprašyti Barwen kapų kompleksai priklauso VI–VIII a. kapams, visuose kompleksuose minima lankinė segė. Taip yra greičiausiai todėl, kad F. Jakobsonas savo kartotekoje aprašė tik tuos kapus, kurie jam buvo įdomūs kaip palyginamoji medžiaga rašant minėtą disertaciją apie Mozūrų ežeryno kapinynus.
Tokia pat padėtis ir su Vėžaičių kapinyno medžiaga. Kapinynas tyrinėtas A. Becenbergerio (1891–1893 m.) ir E. Scheu (1895–1897 m., 1906 m., 1912–1913 m.), tačiau medžiaga liko neskelbta. Su šio kapinyno medžiaga susiję 22 F. Jakobsono kartotekos lapeliai, kuriuose aprašyta 19 kapų kompleksų ir pavieniai radiniai. Literatūroje nurodoma, jog A. Becenbergeris šiame objekte ištyręs daugiau nei 800 kapų, tačiau tai neatitinka tikrovės. Sprendžiant pagal A. Becenbergerio tyrimų dienoraštį saugomą Berlyno proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje, bei pagal F. Jakobsono kartotekoje užrašytą informaciją akivaizdu, kad tyrimų metu kapams suteikti numeriai yra ne eilės numeriai, o nurodo kapo vietą tirtame plote, t. y. jo koordinates tyrėjo sukurtoje sistemoje.
Apibendrinant galima teigti, kad daugeliu atvejų F. Jakobsono kartotekoje užfiksuoti duomenys yra vienintelis iki šių dienų išlikęs šaltinis apie Klaipėdos krašte XIX a. pab. XX a. pr. rastus radinius ir tyrinėtus kapų kompleksus, o norint surinkti išsamią informaciją apie iki Antrojo pasaulinio karo “Prussia-Museum” buvusius radinius iš Klaipėdos krašto, būtina tęsti ir kitų Latvijos archeologų, turėjusių galimybę susipažinti su šia medžiaga, archyvinės medžiagos paieškas.