Vietos gyventojų indėlis į archeologinių tyrimų raidą Klaipėdos krašte iki antrojo pasaulinio karo
Archeologinių tyrimų istorija Rytprūsiuose sulaukė ir, matyt, dar sulauks nemažai įvairių šalių mokslininkų dėmesio. Pastarajame dešimtmetyje Berlyne ir Kaliningrade aptikus kai kuriuos Karaliaučiaus “Prussia-Museum” archeologinius eksponatus ir mokslui sugrąžinus dalį šio muziejaus bei kitų institucijų dokumentacijos, pasirodė ne vienas mokslinis straipsnis, kuriame vėl grįžta prie Rytprūsių archeologijos istorijos iki 1945 m., o jos pagrindiniu subjektu nuo XIX a. vidurio dažniausiai įvardijama Prūsijos senovės draugija (Altertumsgesellschaft Prussia) ir “Prussia-Museum”. Bendriausias istoriografijoje įtvirtintas archeologinių tyrimų istorijos Rytprūsiuose modelis yra toks:
iki XIX a. – kolekcininkų laikotarpis;
XIX a. pr.–1918 m. – neprofesionalių archeologų ir mokslinių draugijų veiklos laikotarpis, kuriame svarbiausias vaidmuo skiriamas Gamtos ir visuomenės mokslų draugijai (Physikalische-ökonomische Gesellschaft), jau minėtai “Altertumsgesellschaft Prussia” ir jų muziejų veiklai.
1918–1945 m. – apibendrinamųjų proistorės tyrimų darbų laikotarpis.
Nors toks Rytprūsių archeologijos mokslo raidos periodizavimas iš principo priimtinas, turi vieną trūkumą. Periodizuojant XIX a. vidurio–XX a. pradžios archeologinius tyrimus pagal institucijų veiklą, neįvertinamas vienas labai svarbus veiksnys – vietos gyventojų indėlis. Nesant įstatymais įteisintų (paveldosauginių) normų, bent jau Rytprūsiuose, iki Antrojo pasaulinio karo archeologiniais tyrimais užsiėmė nemažai privačių asmenų. Jie pateikė daug medžiagos. Jai patekus į muziejus, buvo įmanoma sukurti chronologines senienų schemas, šių žmonių surinktos žinios buvo pagrindinis informacijos apie archeologinius objektus, kuriuose vėliau vykdyti tyrinėjimai, šaltinis. Taigi, archeologijos raida priklausė ne tik nuo mokslinių draugijų veiklos, bet ir nuo vietos savamokslių archeologų (kraštotyrininkų).
Straipsnyje pateikiama archeologinių tyrinėjimų Klaipėdos krašte periodizacija atsižvelgiant į vietos gyventojų indėlį. Regiono archeologiniai tyrimai skirstomi į šiuos laikotarpius:
laikotarpis iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai daugiausia dėmesio kreipta į regione randamas romėniškas monetas ir piliakalnius;
XIX a. ketvirtasi—aštuntasis dešimtmečiai, kai Klaipėdos krašte atsiranda senienų vietinių kolekcininkų, jų kolekcijos uždaros ir mokslinei visuomenei beveik neprieinamos. Ryškiausiai šį etapą reprezentuojanti asmenybė Tilžės mokytojas Eduardas Gisevius.
XIX a. devintasis dešimtmetis–1918 m. – vietos inteligentijos archeologinių senienų mokslinės vertės sampratos susiformavimo, vietinių kraštotyrininkų ir Karaliaučiaus mokslinių draugijų veikos laikotarpis. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Klaipėdos krašte, kurių rezultatai skelbti spaudoje, vykdyti 1878 m. Šlažių pilkapyne (vadovas Karalienės Luizės gimnazijos Klaipėdoje direktorius Grosse). Nors skelbiant archeologinių tyrimų rezultatus, be abejo, ryškiausias vaidmuo tenka Otto Tischleriui ir Adalbertui Bezzenbergeriui, ši veikla nebūtų buvusi sėkminga be vietos kraštotyrininkų, kurie daug prisidėjo ne tik prie archeologinių objektų suradimo suteikė informaciją apie juos muziejams, – bet ir prie šių objektų tyrimų (W. Frentzelio Beyme’s, E. Anckerio ir H. Scheu pavyzdžiai). Laikotarpis svarbus ir tuo, kad jo pabaigoje Šilutės dvare įkurtas pirmas Klaipėdos krašte visuomenei prieinamas muziejus.
1923–1945 m. laikotarpis, kuris dalytinas į du trumpesnius:
1923–1934 m., kai Klaipėdos krašto inteligentijos pastangomis buvo sukurta Krašto muziejaus Klaipėdoje draugija, turėjusi potencialą tapti Rytprūsių mokslinių draugijų modelio institucija. Draugijos pastangomis 1931 m. Klaipėdoje atidarytas Krašto muziejus.
1934–1939 m. Klaipėdoje veikęs Krašto muziejus lieka vietinės reikšmės įstaiga, Karaliaučiaus universitetas tampa Klaipėdos krašto proistorės studijų centru.