Kūrybos komunikacija teatre: dailininko atvejis (1920–1940)
Komunikacija: teorija ir praktika
Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
Publikuota 2016-01-11
https://doi.org/10.15388/Im.2015.72.9219
PDF

Reikšminiai žodžiai

dekoracija
scenovaizdis
teatro dailininkas
kūrybinis dialogas
kūrybos komunikacijos procesas

Kaip cituoti

Bitinaitė-Širvinskienė R. (2016) „Kūrybos komunikacija teatre: dailininko atvejis (1920–1940)“, Informacijos mokslai, 720, p. 21-32. doi: 10.15388/Im.2015.72.9219.

Santrauka

Nemažai yra rašyta apie teatro scenos ir žiūrovų komunikaciją, tačiau apie kūrėjų ryšius, kūrybos komunikaciją išsamių studijų nėra. Straipsnyje dėmesys skiriamas kūrybos komunikacijos procesui, jo eigai, siekiama išsiaiškinti dailininko iniciatyvumo galimybes, jo kūrybos identifikaciją, nes scenografija sudaro tik dalį visos šiuolaikiname teatre kuriamos vaizdinės kalbos. Tyrinėjami teatro dailininko funkcijos ir jo tapatumo klausimai, kurie iškyla bendradarbiaujant. Analizuojamas įvairių profesijų dailininkų įnašas į teatro atsinaujinimo procesą, teatro dailės ryšiai su atlikėjo menu, santykiai su režisieriais, atskleidžiamas dailininko individualybės vaidmuo ir sąlygų reikšmė. Išsiaiškinama, jog tarpukario teatras dailininko dėka išbandė žanrų, raiškos galimybių įvairovę, įvertino dailininko iniciatyvumą ir savarankiškumą. Problema sprendžiama pasitelkus komunikacijos teorijas.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.