Straipsnyje tyrinėjama Lietuvos 1588 metų Statuto teisinė leksika, paimta iš senosios rusų literatūrinės kalbos. Tokie žodžiai ir terminai Statute, kaip ir kituose Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės paminkluose, buvo vartojami nevienodai:
1. Eilė terminų iš senosios rusų lit. kalbos išlaiko savo reikšmę. Išlieka taip pat kai kurie senosios rusų kalbos terminai su tomis reikšmėmis, kurių jau nėra rusų XVXVI amžių paminkluose. Kita žodžių dalis, atvirkščiai, neteko teisinės prasmės ir vartojama savo paprasta reikšme.
2. Kai kurie terminai yra kilę iš senosios rusų kalbos žodžių, neturėjusių teisinės reikšmės. Šis procesas vyko daugiausia žodžio reikšmės susiaurėjimo ir specializavimo keliu, o kadangi kalboje buvo daug senosios baltarusių kalbos žodžių ir skolinių iš kitų kalbų, tų žodžių reikšmė buvo apribojama arba, atvirkščiai, vieno sinonimo reikšmės susiaurėjimas sąlygodavo kito sinonimo reikšmės išplėtimą.
3. Daugelyje atvejų semantinė žodžių reikšmių diferenciacija nėra galutinai užsibaigusi ir todėl senosios rusų kalbos žodis vartojamas lygiagrečiai su skoliniu arba senosios baltarusių kalbos žodžiu, nesiskirdamas nuo jų savo reikšme.
Lietuvos Statuto kalba savo teisinių terminų įvairumu ir kai kurių teisinių terminų daugiareikšmiškumu skiriasi nuo rusų XVXVI a. teisės paminklų.