Kiekvienas stilius turi ne tik jam būdingus pagrindinius bruožus ir funkcijas, bet ir savo “specifinę stilistinę atmosferą” (Riesel, 1963). Pagrindinė publicisto užduotis yra ne tik perduoti žinias, bet ir atitinkamai paveikti visuomeninę nuomonę. Šiai funkcijai atlikti autoriai turi ne tik išdėstyti faktus, bet juos pateikti suprantamai ir emocionaliai.
Remiantis VDR spaudoje surinktais pavyzdžiais, straipsnyje parodoma, kaip autoriai, norintys emocionaliai ir įtikinamai pateikti faktinę medžiagą pasinaudoja ekspresyviųjų frazeologizmų stilistinėmis galimybėmis. Straipsnyje pateikiami idiomų, patarlių ir sparnuotų žodžių pavyzdžiai įvairiuose publicistiniuose kontekstuose.
Frazeologizmų vaizdingumas atsiranda metaforiškai pakeitus laisvojo žodžių junginio reikšmę ir ją sugretinus arba priešpastačius frazeologinio žodžių junginio tiesioginei reikšmei. Kyla vaizdų kontrastingumas arba dvireikšmiškumas, kurie sustiprina minties įtaigumą it efektyvumą.
Dar didesnis emocionalumas ir vaizdingumas pasiekiamas sąmoningai pakeičiant frazeologizmo komponentus naujais, informacijos požiūriu svarbiais, žodžiais. Abiem atvejais frazeologizmai tampa politiniu požiūriu svarbiausiais žodžiais, nes sustiprina turinio vaizdingumą ir įtaigumą, sukuria jumoristinį, satyrinį arba sarkastinį stilistinį atspalvį.