Įvardis vartojamas kuriant rišlumo standartus atitinkantį tekstą. Pats įvardis ir ta nominacija, į kurią įvardis nurodo, tarpusavyje sukuria koreferencini ryšį, kuris analizuojamas pagal keletą to ryšio kompleksiškumą lemiančių kriterijų. Kompleksiškumas atsiranda, nes įvardis išlaiko didesnį ar mažesnį vienos referencijos kontinuumą. Tai leido išskirti tarpsakininius anaforinius asmeninių įvardžių vartojimo modelius. Sudėtingumo atžvilgiu, jie sudarė dvi grupes. Paprastuose modeliuose įvardžiai, išsidėstę po daiktavardinės frazės, sukūrė nepertraukiamą ryšį tarp pirminės nominacijos ir referencinio elemento. Sudėtingesnės analizės reikalavo modeliai, kuriuose ryšys tarp daiktavardinės frazės ir įvardžio buvo suardytas įsiterpus naujai daiktavardinei frazei į jau egzistuojantį tekstinių nuorodų kontinuumą.