Straipsnyje nagrinėjama sielos mąstymo ir pažinimo leksinė raiška Boetijaus ‘Filosofijos paguodos’ vertime į senąją anglų kalbą. Senosios anglų kalbos žodžių, reiškusių protą, sielą, intelektą bei mąstymą, reikšmės tyrinėjamos atsižvelgiant į bendrą kūrinio kontekstą, kartu stengiantis pastebėti ir sąsajas su lotyniškąja viduramžių terminologijos tradicija, kuri neišvengiamai įtakojo anglo-saksiškąjį traktato vertimą. Tyrinėjant pastebėta, jog nors ir nesama tikslaus atitikimo tarp lotynų ir senosios anglų kalbos terminų, karaliaus Alfredo vertimui pavyksta savitai perteikti svarbiausias Boetijaus filosofijos idėjas leksiniame kūrinio lygmenyje. Tuo būdu šis Boetijaus traktato vertimas tampa svarbiu devintojo amžiaus šaltiniu, tautine kalba perteikiančiu vėlyvosios Antikos palikimą viduramžių kultūrai.