Abstrakčios reikšmės daiktavardžių kognityvinis aspektas (Seele ir siela metaforiniuose pasakymuose)
Straipsnyje nagrinėjama lingvistinės koncepto analizės problematika. Termino “konceptas” vartojimas kalbos ženklo turiniui apibūdinti sietinas su vadinamąja paradigmų kaita lingvistikoje, t.y. orientacija į kalbos turinį ir jo ryšį su kalbančiųjų konceptualiuoju pasauliu. Konceptas suprantamas kaip mąstymo konstruktas, pasaulio pažinimo rezultatas, užfiksuotas mūsų sąmonėje. Kalba – tik vienas iš koncepto formavimosi kelių. Koncepto lingvistinė analizė leidžia išplėsti kalbos ženklo turinio tyrimo lauką. Tai ypač aktualu abstrakčių daiktavardžių semantikos tyrime, nes apie nematomojo pasaulio dalykus kalbame tik susieję juos su konkrečiais. Lingvistinė pasakymų analizė gali atskleisti koncepto fragmentus, t.y. įgijusias kalbinę raišką asociacijas.
Straipsnyje analizuojami vokiečių ir lietuvių kalbų metaforiniai pasakymai su žodžiais Seele ir siela. Konkrečių vaizdinių sritys, kurios vadinamos pradiniais konceptais (Ausgangskonzepte) abiejose kalbose iš esmės sutampa. Siela konceptualizuojama, t.y. suvokiama ir įgyja kalbinę raišką, kaip “žmogus”, “daiktas”, “patalpa”, “medžiaga”. Pradinio koncepto požymiai, kurie perkeliami į konceptą siela, daugeliu atvejų nesutampa. Pvz., tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbose siela konceptualizuojama kaip namas. Tačiau tik lietuvių kalboje pabrėžiami koncepto “namas” požymiai – statybos elementai – ‘kertiniai stulpai’, ‘pamatai’.