Remiantis sociolingvistiniais tyrinėjimais, vokiečių kalba, kaip anglų, ispanų ir kt., yra pliuricentrinė, t.y. kalba, vartojama bent keliose šalyse ir turinti savo ypatumus bei besiskiriančias normas. Ilgą laiką vokiečių aukštaičių kalba (“Hochdeutsch”) buvo vienintelis standartas, visi kiti jos variantai galiojo tik kaip dialektai arba nukrypimai. Po II-ojo pasaulinio karo, išaugus austrų nacionaliniam identitetui ir norui atsiriboti nuo Vokietijos bei nacionalsocialistinės praeities, Austrijoje gimė kalbos politika, kurios vienas pirmųjų žingsnių buvo “Austriškojo žodyno” išleidimas 1951 metais. Šiame jau daug kartų perdirbtame žodyne, kodifikuotos ne tik leksikos, bet ir kai kurios gramatikos ypatybės (pvz., veiksmažodžių liegen, sitzen, stehen vartojimas su pagalbiniu veiksmažodžiu sein), kurios yra pripažintos standartu tiek sakytinėje, tiek rašomojoje kalboje Austrijoje. Paskutiniais dešimtmečiais austrų bei užsienio germanistai vis daugiau dėmesio skyrė būtent gramatikai. Ypač daug diskutuojama apie tikslingą kalbos politiką ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. Šis straipsnis supažindina su svarbiausiais vokiečių kalbos austriškais žodyno, gramatikos ir fonetikos bruožais.