Knygotyros mokslas Lietuvoje atsirado ir formavosi nenutoldamas nuo europietiškojo knygotyros raidos modelio. Lietuvos knygotyros istorijoje galima išskirti du svarbiausius laikotarpius: pradinį knygotyros radimosi etapą, prasidėjusį XIX a. pradžioje ir pasibaigusį XX a. pradžios pirmaisiais dešimtmečiais, ir savarankiškos knygotyros raidos etapą, nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių pradžios besitęsianti iki šiolei.
Pirmasis laikotarpis dar vadinamas bibliografiniu knygotyros raidos periodu, kai knygą tiriantys dalykai vienijosi aplink vadinamąjį bibliografijos mokslą, kuris buvo suprantamas kaip universalus, enciklopedinis mokslas apie knygą. Nebuvo praėjęs nei dešimtmetis nuo pirmųjų knygotyros kursų, surengtų Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje, kai XIX a. pradžioje Vilnius universitete šis dalykas buvo įtrauktas į studijų programas, o vėliau ir pradėtas skaityti studentams. To meto žymiausi Europos knygotyros veikalai (prancūzų ir vokiečių autorių darbai) buvo ne tik žinomi Vilniaus universiteto akademinei bendruomenei, bet ir sukomplektuoti universiteto bibliotekoje. Jais remiantis buvo parengti pirmieji Lietuvoje apibendrinantys knygos istorijos ir knygos mokslo teorijos darbai, kurie plačiai paskleidė tuomet populiarias teorines nuostatas, jas praturtindami originaliais sprendimais, prisidėjusiais prie savarankiškų knygotyros, bibliografijos ir literatūros istorijos mokslų formavimosi.
Taip pat kaip Rusijoje bei Lenkijoje, Lietuvos knygotyra nepergyveno bibliotekinio knygotyros raidos etapo, kai atsirandantis bibliotekininkystės mokslas aprėpė labai plačią knygos problematikos dalį, pretenduodamas pakeisti knygotyrą (ryškiausias pavyzdys yra bibliotekininkystės raida Vokietijoje). Pirmojo ar antrojo knygotyros periodų skiriamąją ribą žymi data, kai knygos tyrėjų darbuose nustojo vyrauti plačioji bibliografijos mokslo samprata, knygotyros ir bibliografijos mokslai buvo pradėti suvokti ir vertinti kaip savo tyrimo objektą turintys mokslai. Tokią datą šiandien dar sunku tiksliai įvardyti, tačiau ji neperžengia XX a. trečiojo dešimtmečio.
Savarankiškos knygotyros plėtotė Lietuvoje taip pat atitiko jos raidą Europoje, kai XX a. pradžioje radosi autonomiškas knygotyros mokslas, tiriantis knygą ir knygininkystę. Kaip pradiniame jos etape, taip ir pirmosios nepriklausomybės metais Lietuvos knygotyra buvo lygiavertė su kitais humanitariniais mokslais, kurie institucionalizavosi ir buvo autonomiškai plėtojami, nors ir nepasižymėjo originaliais teoriniais darbais.
Savarankiškos knygotyros raida nebuvo tolygi: pradinį intensyvios jos raidos etapą, trukusį iki 1943-iųjų, pakeitė pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dešimtmečių sąstovis. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos knygotyrai daugiausia įtakos turėjo sovietinės knygotyros mados. Tuomet nepavyko tęsti nepriklausomybės metais pradėtų darbų ir buvo nutolta nuo tradicinės knygotyros plėtros, apsiribojant taikomųjų ir istorinių dalykų nagrinėjimu. Dėl pasikeitusios politinės ir mokslo situacijos Rusijoje bei suaktyvėjusios Europos knygotyros savotišką atgimimą šis mokslas Lietuvoje išgyveno septintajame dešimtmetyje, kai į mokslinę apyvartą įtrauktas pats knygotyros terminas, pradėti leisti „Knygotyros" mokslo darbai, pasirodė įvairius knygotyros klausimus nagrinėjančios monografijos ir kiti mokslo gyvenimą liudijantys faktai, kurių raiška itin aktyvi pastaraisiais dešimtmečiais.
Šiuolaikinė Lietuvos knygotyra sugrįžo prie tradicinės knygotyros plėtotės. Ja rūpinasi atkurtas akademinis Vilniaus universiteto padalinys, plėtojantis knygotyros mokslą ir studijas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.