Straipsnyje dviejų paskutinių Lietuvoje patvirtintų nusikaltimų prevencijos programų pavyzdžiu analizuojami nusikaltimų prevencijos pagrindai, kertinės nuostatos, veiksmingumo prielaidos ir ideologinis kontekstas. Nusikaltimų prevencijos siekiai ir kuriamos priemonės jiems įgyvendinti priklauso nuo požiūrio į nusikalstamo elgesio esmę, kurį formuoja ir vyraujantis socialinis tikėjimas, ir turimos kriminologinės žinios bei noras ir gebėjimas jomis pasinaudoti. Nusikaltimų prevencijos karžygiai dažniausiai sulaukia visokeriopo palaikymo, nepaisant kylančios ar prognozuojamai kilsiančios grėsmės, su kuria jie pasiryžę kovoti, dydžio bei realumo, taip pat pasirinktų ir siūlomų priemonių (ginklų) veiksmingumo. Todėl viena iš kriminologijos mokslo užduočių yra siūlomus nusikaltimų prevencijos modelius, nuostatas, priemones kritiškai įvertinti per sukauptų žinių ir reflektuotos praktikos prizmę, tai ir mėginama padaryti šiame straipsnyje, skatinant tolesnę mokslinę diskusiją.