Šis darbas skirtas apžvelgti žiemai būdingų gamtos reiškinių – šalčio, ledo ir šerkšno – metaforoms, vartojamoms lietuvių ir rusų poezijoje, siekiant atskleisti jų ryškesnius panašumus ir skirtumus. Nagrinėjami beveik šimto skirtingų autorių kūrybos pavyzdžiai. Jie rinkti iš 20 a. suaugusiųjų, ir vaikų poezijos iš skirtingų šaltinių: poezijos rinkinių ir antologijų, interneto puslapių, kuriuose pateikiama vaikų poetų kūryba žiemos temomis, rusų kalbos tekstyno. Tam tikrais atvejais, norėdamos apčiuopti poetinės tradicijos tąsą arba įsitikinti, kad tai tikrai XX a. naujovės, rėmėmės ir neabejotinai gilų pėdsaką poetinės metaforos raidoje palikusiais autoriais – N. Nekrasovu, A. Fetu, K. Fofanovu.
Dažniausiai abiejų tautų poetai vartoja „daiktiškąsias“ metaforas, antroje vietoje – modelis žiemos reiškinys – gyva būtybė. Jame savo ruožtu gausumu išsiskiria antropomorfinės metaforos, nors palyginti dažnos ir biomorfinės. Nors abiejų tautų poezijos metaforinėje sistemoje pasitaikantys įvaizdžiai gana artimi, tiriant išryškėja ir aiškių skirtumų. Lietuvių poezijoje visai nepasitaikė modeliui žiemos reiškinys – negyvosios gamtos objektas priklausančių metaforų šaltis – dūmai, ledas – žėrutis. Rusų poetai savo ruožtu nevartoja kai kurių „daiktiškųjų“ metaforų: žiemos reiškinys – priemonė pasišviesti, varvekliai – laikrodžiai. Rusų poezijoje labiau išplėtota „daiktiškosios“ metaforos atmaina žiemos reiškinys – metalas, brangakmenis, o lietuvių poetinėje tradicijoje – šaltis (ledas, šerkšnas) – aštrus, rėžiantis daiktas.
Be to, dviejų poetinių sistemų skirtumai aiškiai susiję su konotacija: rusų poezijoje žiemos reiškinių metaforos gana dažnai turi teigiamų konotacijų, tai jas ir skiria nuo lietuvių poetinių metaforų.