Poūmių trauminių intrakranijinių hematomų vėlyvas chirurginis gydymas
-
Rimantas Vilcinis
Juozas Šidiškis
Publikuota 2004-01-01
https://doi.org/10.15388/LietChirur.2004.3.2360
PDF

Kaip cituoti

1.
Vilcinis R, Šidiškis J. Poūmių trauminių intrakranijinių hematomų vėlyvas chirurginis gydymas. LS [Prieiga per internetą]. 2004 m.sausio1 d. [žiūrėta 2022 m.rugpjūčio9 d.];2(3):0-. Adresas: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/2360

Santrauka

Rimantas Vilcinis, Juozas Šidiškis
Kauno medicinos universiteto klinikų
Neurochirurgijos klinikos
Galvos smegenų traumų skyrius,
Eivenių g. 2, LT–50009, Kaunas
El. paštas Rimas.Vilcinis@kmu.lt

Įvadas / tikslas

Dalis trauminių intrakranijinių hematomų kliniškai pasireiškia po trijų dienų ar vėliau. Darbo tikslas – įvertinti poūmių trauminių intrakranijinių hematomų dažnį, rūšis, traumos mechanizmus, operacijos indikacijas ir jos terminą, gydymo komplikacijas ir rezultatus. Tuo remdamiesi pateikiame poūmių trauminių intrakranijinių hematomų gydymo rekomendacijas.

Ligoniai ir metodai

Retrospektyviai išanalizavome 1275 ligonius, operuotus nuo trauminių intrakranijinių hematomų (TIH) Kauno medicinos universiteto klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje per 7 metus (1997–2002). Iš jų 50 ligonių išoperuotos poūmės intrakranijinės hematomos (PIH), kurios kliniškai pasireiškė ir buvo pašalintos tarp ketvirtos ir dvidešimt pirmos potrauminės paros. Hematoma pašalinta atliekant kraniotomiją 24 ligoniams. Kitiems 26 ligoniams pakako pašalinti suskystėjusią subduralinę hematomą uždaruoju būdu drenuojant subduralinį tarpą per trepanacinę frezinę angą.

Rezultatai

Iš 50 ligonių, kuriems pasireiškė poūmė intrakranijinė hematoma, 41-am nustatyta subduralinė hematoma, dviem – epiduralinė hematoma (iš jų vienam užpakalinėje kaukolės dauboje), vienam – smegenėlėse, vienam – smegenyse, ir penkiems – mišrios (subduralinė ir intracerebrinė) hematomos. Vidutinis hematomos storis, vertinant pagal kompiuterinę tomogramą (KT), – 1,12 ± 0,44 cm. Ligoniai buvo operuoti praėjus vidutiniškai 11,73 ± 5,46 paroms (4–21) po traumos. Operacijos indikacijos buvo: ilgalaikiai galvos skausmai, nepaisant skiriamo intensyvaus medikamentinio gydymo (27 ligoniams), didėjanti smegenų vidurinių struktūrų dislokacija KT (24-iems), stabilūs ar ryškėjantys židininiai neurologiniai simptomai (parezė – 14, disfazija – 10), dezorientacija (11), epilepsijos priepuoliai (6), stazė akių dugne (9), patologinis Babinskio refleksas (7), akių deviacija (4), bradikardija (3), anizokorija, šlapinimosi kontrolės sutrikimas, kraujosruvos akių dugne (po 1). Po kraniotomijos operacijos 3 ligoniams atsirado pooperacinės hematomos (2 epiduralinės ir 1 subduralinė), kurios sėkmingai pašalintos pakartotinės operacijos metu. Visi ligoniai po operacijos pasveiko, vienam ligoniui liko parezė ir dviem – daliniai kalbos sutrikimai.

Išvados

Traumines intrakranijines hematomas, nesukeliančias aiškių smegenų suspaudimo požymių, iš pradžių galima gydyti konservatyviai, įdėmiai stebint ligos eigą. Jei nėra ženklesnio būsenos pagerėjimo ar ji blogėja, tokius ligonius reikia operuoti, dažniausiai antrą savaitę po traumos. Jei kontrolinėse galvos KT matoma suskystėjusi subduralinė hematoma (izodensinė ir hipodensinė zona), pakanka ją drenuoti pro trepanacinę angą.

Prasminiai žodžiai: poūmės trauminės intrakranijinės hematomos, kraniotomija, trepanacija, drenavimas

Delayed surgical treatment of subacute traumatic intracranial hematomas

Rimantas Vilcinis, Juozas Šidiškis

Background / objective

Some traumatic intracranial hematomas manifest clinically three and more days after injury. Our aim was to analyse their frequency, types, mechanisms of injury, indications for operation, surgical tactics and treatment results.

Patients and methods

We analysed retrospectively 50 (4%) patients with subacute intracranial hematoma among 1275 patients operated on for traumatic intracranial hematoma in Head Injury Department of Kaunas Medical University Hospital in 1997–2002. Craniotomy was done for 24 patients, and it was enough to drain liquid subdural hematoma through a burr hole in 26 cases.

Results

There were 41 subdural hematomas, 2 epidural (1 in posterior cranial fossa), 1 cerebellar, 1 intracerebral and 5 mixted (subdural and intracerebral) hematomas evacuated 3–21 days post injury. The average thickness of hematoma on CT was 1.12 ± 0.44 cm. The patients were operated on 4–21 (mean 11.73 ± 5.46) days post injury. The indications for surgery were: prolonged hypertensive headache (27 patients), the increase of midline dislocation on control CT (24 patients), stabile or deteriorating focal neurological deficit (paresis – 14, dysphasia – 10), disorientation (11), epileptic seizures (6), stasis in eye fundus (9), pathologic Babinski reflex (7), eye deviation (4), bradicardia (3), etc. There were 3 postoperative hematomas (2 epidural and 1 subdural), which were succesfully evacuated. All patients recovered, and the residual neurological deficit was paresis in 1 case and remnant disphasia in 2 patients.

Conclusions

Patients with traumatic intracranial hematoma, without clear signs of brain compression initially and treated conservatively, need surgery mainly on the second week after trauma. It is worthwhile to observe patients with small subdural hematoma, and if it does not resolve, liquid hematoma may be evacuated successfully through a burr hole the second week after injury.

Keywords: subacute traumatic intracranial hematoma, craniotomy, burr hole, drainage

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.