Didelės rizikos prostatos vėžio gydymas taikant radikalią prostatektomiją arba spindulinę terapiją: dviejų centrų patirtis
Originalūs mokslo tiriamieji darbai
Albertas Ulys
Agne Ulyte
Pavel Dziameshka
Oleg Sukonko
Sergei Krasny
Sergei Polyakov
Giedre Smailyte
Publikuota 2015-01-01
https://doi.org/10.15388/LietChirur.2014.5106
PDF

Reikšminiai žodžiai

didelės rizikos prostatos vėžys
radikali prostatektomija
spindulinė terapija

Kaip cituoti

1.
Ulys A, Ulyte A, Dziameshka P, Sukonko O, Krasny S, Polyakov S, Smailyte G. Didelės rizikos prostatos vėžio gydymas taikant radikalią prostatektomiją arba spindulinę terapiją: dviejų centrų patirtis. LS [Prieiga per internetą]. 2015 m.sausio1 d. [žiūrėta 2022 m.liepos2 d.];13(4):234-43. Adresas: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/5106

Santrauka

Įvadas / tikslas
Iki šiol nėra atlikta atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų siekiant palyginti radikalios prostatektomijos (RP) ir spindulinės terapijos (ST) efektyvumą gydant didelės rizikos prostatos vėžį. Šio tyrimo tikslas – naudojant dviejų gydymo centrų duomenis įvertinti didelės rizikos prostatos vėžiu sergančių ir RP arba ST gydytų pacientų bendrąjį išgyvenamumą, išgyvenamumą iki
biocheminio progresavimo ir iki ligos progresavimo.
Pacientai ir metodai
2005–2009 metų duomenys apie didelės rizikos prostatos vėžio ligonius buvo retrospektyviai surinkti dviejuose gydymo centruose: Nacionaliniame vėžio institute (Vilnius, Lietuva) ir N. N. Aleksandrovo nacionaliniame vėžio centre (Minskas, Baltarusija). Tyrimo grupę sudarė 210 pacientų, iš kurių 174 taikyta RP, 36 – ST. Vidutinis stebėjimo laikas buvo atitinkamai 5,6 ir 6,6 metų.
Rezultatai
Pirminis naviko išplitimas (T) buvo susijęs su geresniu bendruoju išgyvenamumu (p = 0,01) ir geresniu išgyvenamumu iki biocheminio progresavimo (p = 0,03). Esant didžiausiam naviko diferenciacijos laipsniui (pagal Gleason ≥8) nustatytas reikšmingai blogesnis bendrasis išgyvenamumas (p = 0,05), išgyvenamumas iki biocheminio progresavimo (p = 0,02) ir išgyvenamumas iki ligos progresavimo (p = 0,001). Blogesnis išgyvenamumas iki biocheminio progresavimo (p = 0,007) ir iki ligos
progresavimo (p = 0,008) taip pat buvo susijęs su aukštu PSA lygiu (≥ 20 ng/mL). Šioje tyrimo grupėje taikytas gydymas neturėjo reikšmingos įtakos bendrajam išgyvenamumui, išgyvenamumui iki biocheminio progresavimo ir iki ligos progresavimo (atitinkamai p = 0,17, p = 0,39, p = 0,20) atsižvelgus į pirminį naviko išplitimą, naviko diferenciaciją ir PSA lygį.
Išvados
Pirminis naviko išplitimas (T), naviko diferenciacijos laipsnis (pagal Gleason) ir PSA lygis iki gydymo turėjo reikšmingos įtakos bendrajam išgyvenamumui, išgyvenamumui iki biocheminio progresavimo ir iki ligos progresavimo didelės rizikos prostatos vėžiu sergančių pacientų grupėje. Šiame tyrime taikytas gydymas (RP arba ST) nebuvo nepriklausomas išgyvenamumui įtaką
darantis veiksnys.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai