Straipsnyje lietuvių auditorijai pristatomos svarbiausių šiuolaikinių anglakalbių ir vokiečiakalbių literatūrinio kanono tyrimų teorinės prielaidos, terminija ir analizės metodai. Nors įvade glaustai atpasakojamos kanono tyrimų ištakos, straipsnyje iš principo atsiribojama nuo preskriptyvinių kanono debatų problemikos (t. y. nėra sprendžiamas klausimas, koks turėtų būti kanonas) ir susitelkiama į teorinius kanono tyrimų aspektus. Iš gausios teorinės ir empirinės medžiagos stengtasi atrankos ir sisteminimo būdu rekonstruoti bendruosius šiuolaikinių kanono tyrimų metodologinius principus. Atsirenkant straipsnyje pristatomas literatūrinio kanono teoretikų įžvalgas, paisyta jų mokslinio naujumo ir konceptualumo, taip pat perimamumo ir cituojamumo vėlesniuose tyrimuose.
Pirmame dėstomosios dalies skyriuje aptariama literatūrinio kanono specifika, palyginti su bibliniu kanonu, taip pat literatūrinių kanonų tipologija, vidinė struktūra, kanonų formavimo(si) principai ir kanonizacinės institucijos. Antrame skyriuje nagrinėjamos kultūrinės kanono funkcijos ir socializacija.