20-ųjų metų kartos liudijimai privačiojoje raštijoje: Alberto Dilio (1920–2000) atvejis
Straipsnyje iš egodokumentinės perspektyvos tiriamas 20-ųjų metų kartos lituanisto, politinio kalinio Alberto Dilio (1920–2000) privačiojoje raštijoje fiksuojamas ir reflektuojamas bekompromisio kelio pasirinkimas sovietų okupacijos sąlygomis. Analizuojami asmeninio apsisprendimo paieškas ir savisteigą represinėje visuomenėje liudijantys dokumentai: įvairūs Dilio prisiminimai, korespondencija, užrašai, dienoraščiai. Tiriamo atvejo medžiagai įkontekstinti iš dalies pasitelkiami intertekstinės ir sociokritinės analizės įrankiai, Dilio egodokumentų liudijimai „tikrinami“ istoriškai patikimais biografiniais ir foniniais faktais.
Straipsnio tikslas yra rasti ir išryškinti Dilio egodokumentikoje savivokos ir asmeninio apsisprendimo bei jo pasekmių liudijimą kaip savitą, papildantį ligšiol mokslinėje literatūroje išryškintus modelius, atvejį. Tai darant pasitelkiama lyginamoji prieiga, ieškoma tokios savivokos prielaidų kitų amžininkų liudijimuose, atkreipiamas dėmesys į pildytinas spragas šios kartos tyrimų lauke.
Analizuotuose Dilio egodokumentuose ryški atgręžtis į praeitį, jaunystės ir tėvų namų arkadijos idealizavimas, idealistinė, patosiška intonacija, solidarumo su į „istorinę griūtį“ patekusia vadinamąja 20-ųjų metų idealistų karta (suvokiama paseistiškai, kokia buvusi jaunystėje) teigimas, pastebimi ir kitų buvusių šatrijiečių egodokumentuose.