Straipsnyje analizuojama Fausto mito refleksija Eduardo Mieželaičio (1919–1997) kūryboje. Tikrinama pradinė autorės hipotezė, esą šio mito interpretacija gali būti dar vienas argumentas, atskleidžiant dramatišką poeto savijautą ir neautentiškos egzistencijos savirefleksiją sovietmečiu. Kartu su kitais egzistencinės prievartos prieš save patį ženklais (kad ir „žieduoto paukščio“, „kaukėto žodžio“ metaforos), tai galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar Mieželaičiui tiktų XX a. 2-ojo dešimtmečio kartos (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronius Krivickas ir kt.) apibūdinimas „tragiškąja“. Išanalizavus turimą medžiagą, pasirodė, jog Fausto mito ir, konkrečiau, J. W. Goethe’ės Fausto intertekstai Mieželaičio kūryboje gana dažni, bet jie pasitelkiami ne vidinei poezijos subjekto savianalizei, pavyzdžiui, Fausto ir Mefistofelio derybų momentui, bet kaip dar vienai savo kūrybos herojaus identifikacijai – „naujojo žmogaus“ faustiškajam variantui. Remiantis kūryba, atrodo, kad Mieželaičio alter ego neturi tragiškajam herojui būtinų prielaidų: jis iš prigimties yra tiesiog „fiziologinis optimistas“ – poeto žodžiais, pagonis, kaip Goethe. Nors Mieželaičio kūryboje „Fausto“ mitas minimas dažnai, jis yra tapęs „bendrąja vieta“ ir jo funkcija dažniausiai ribojasi teksto estetiniu figūratyvumu.