Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškajai kultūrai skirti literatūros, kultūros ir socialinės istorijos bei kitų sričių tyrimai. Metaanalize siekiama išskirti įvairių disciplinų darbuose aptariamas Latinitas ir lotyniškosios kultūros sampratas ir pateikti sisteminę šių sampratų apžvalgą. Skiriamos penkios interpretacijos, kurias įprasmina Virsmo, Sąveikos, Įtampos, Išraiškos ir Paslapties metaforos. Lotynų kultūra suprantama kaip: visuomenę ir valstybę civilizuojantis veiksnys; vienas iš ideologinių politinio tapatumo modelių; vienas iš civilizacinio konflikto tarp Rytų ir Vakarų polių; visuomenės sanklodos išraiškos priemonė; uždara, tik visuomenės elitui prieinama kultūrinių simbolių sistema. Šios skirtingos prieigos padeda atskleisti lotyniškosios kultūros universalumą ir vertinti ją kaip ankstyvųjų Naujųjų laikų politinės bendruomenės tapatumo dėmenį.