Literatūra vystosi istoriniais kultūriniais ciklais, priklausančiais nuo daugelio veiksnių, ypač – nuo politinių lūžių. Griuvus sovietiniam režimui, baigėsi vienas ciklas. Nepriklausomybės atgavimas žymi permainų pradžią ir jų įsigalėjimą bei nuolatinį išlaisvėjusios literatūros kismą. Šio straipsnio tikslas – išryškinti naujo ciklo apibrėžtis ir kiekvieno nepriklausomybės dešimtmečio prozos tendencijas (jos susipynusios, bet turi ir specifinių bruožų), apibūdinti svarbiausius autorius ir jų kūrinių išskirtinumą, poveikį tolesnei lietuvių literatūros raidai. Ypač ryškių pokyčių pastebima nuo 2004 metų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir kilus naujai emigracijos bangai. Ima rastis užsienyje dirbančių asmenų tekstų. Išsiplėtojus leidybos rinkai, paplinta šūkis „Rašyti gali kiekvienas“ ir suklesti populiarioji literatūra, keičiasi visų žanrų hierarchija. Straipsnyje siekiama atsižvelgti į naują nacionalinės literatūros situaciją, jai patekus į europinį kontekstą, apibūdinti, kokių naujų raiškos būdų ir formų siekė lietuvių proza, bandydama prilygti brandesnėms užsienio literatūroms.