Смерть как проблема жизни: Роландас Павилёнис, Юрий Лотман, Александр Пятигорский
На перекрестке культур и текстов
Регина Чичинскайте
Publikuota 2011-01-01
https://doi.org/10.15388/Litera.2011.2.2702
PDF

Kaip cituoti

Чичинскайте Регина (2011) „Смерть как проблема жизни: Роландас Павилёнис, Юрий Лотман, Александр Пятигорский“, Literatūra, 53(2), p. 32-41. doi: 10.15388/Litera.2011.2.2702.

Santrauka

MIRTIS KAIP GYVENIMO PROBLEMA (JURIJUS LOTMANAS, ROLANDAS PAVILIONIS, ALEKSANDRAS PIATIGORSKIS)
Regina Čičinskaitė

Santrauka
Straipsnyje apžvelgiami trijų mąstytojų – literatūros istoriko, struktūralisto, semiotiko Jurijaus Lotmano, logiko, filosofo Rolando Pavilionio ir filosofo Alek­sandro Piatigorskio pamąstymai, užfiksuoti jų dar­buose, parašytuose prieš mirtį. Mirtis čia suvokiama ne turinio (pomirtinio gyvenimo perspektyvos) pras­me, o kaip formalus objektas-ženklas (R. Pavilionis), kuris išsiskiria žmogų supančioje aplinkoje ir kurio neįmanoma nepaisyti, kai gyveni, mąstai ir kuri. Mir­ties simbolis, būdamas neskaidrus, nepermatomas, neaprašomas iš fenomenologinės paties subjekto pozicijos, skirtingai įprasmina gyvenimą ir tekstus. Gyvenime mirtis suvokiama kaip fatališkas, neišven­giamas ir nebegrąžinamai panardinantis žmogų į ne­būtį reiškinys (į religinius kontekstus nagrinėjamuo­se darbuose neatsižvelgiama). Literatūros kūrinyje mirties akivaizdoje, pasak J. Lotmano, atsiveria ga­limybės suteikti personažui įvairių pasirinkimų, to­dėl itin svarbios tampa kūrinių pradžios ir pabaigos. Labai įdomiai ir netikėtai visi trys mąstytojai spren­džia subjekto statuso keliant prasmės problemą mir­ties akivaizdoje klausimą. Radikaliausiai pasisako A. Piatigorskis ir R. Pavilionis. A. Piatigorskis išėji­mą pasitikti mirties įvardija kaip pažintinio pokalbio nutraukimą, pasinėrimą į autorefleksiją, žmogiškojo statuso kitų akyse praradimą. Nustodamas būti žmo­gumi, subjektas tampa asmeniniu įvardžiu – „aš“. Tas „aš“ autorefleksijos dėka tampa išoriniu stebė­toju, liudininku. Susidaro toks įspūdis, kad filosofas taip mato ir pasikeitusį autoriaus statusą – mylintį autorių (M. Bachtino koncepcija) keičia keistas au­torius, išorinis stebėtojas. R. Pavilionis kelia asmens, „aš“ tapatumo problemą, gilinasi į „aš“ ar aš prasmę ir prieina išvadą, kad jokio vientiso „aš“ ar aš tiesiog nėra, o yra skirtingi semantiniai ir fiziniai subjektai, kurie ir sudaro individą. Skirtingais laiko tarpsniais aktualizuojamas tik vienas iš semantinių ir fizinių individų ir tik atminties, tarsi Ariadnės, siūlas juos sąlygiškai suriša. Kai į nebūtį išeina, „aš“, vėl gims­ta žmogus, kurį prisimename arba užmirštame. Yra dar ir kita alternatyva – gyventi taip, kaip gyvenama romane, tuomet autorius gali suteikti personažui dar vieną galimybę (o gal ir ne vieną) ištaisyti klaidas ir išeiti ramiam.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.