Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamas mąstytojo, filosofo, rašytojo, grožinės literatūros kūrinių interpretuotojo Aleksandro Piatigorskio postulatas, kurį jis nuolat kartojo paskutiniaisiais savo gyvenimo metais: „Svarbiausia – pokalbis“. Autorė aiškinasi, kodėl filosofas su tokiu patosu neigia termino „dialogas“ produktyvumą humanitarų tekstuose bei diskusijose; kodėl jis priešina pokalbį dialogui ir laiko jį svarbiausiu intersubjektyvios ir intrasubjektyvios komunikacijos žanru. A. Piatigorskio „pokalbis“ traktuojamas retoriniu aspektu kaip žanras, kuriame skleidžiasi mąstymo „čia ir dabar“ subjektyvybė. Žmogus, anot filosofo, tėra „vieta, „iš kurios mąstoma arba nemąstoma“. Nemąstantiesiems filosofas (kaip ir jo Mokytojas G. Gurdžijevas) taiko terminą „objektyvūs idiotai“, o patį nemąstymą, kurį laiko tiesiog „gyvenimu“, vadina regresija. A. Piatigorskis mano, jog mąstymas – tai rizika, kai nėra patogių žinojimo atramų, jis yra atsakingas ir subjektyvus. Tikrasis mąstymas skleidžiasi pokalbyje, o ne dialoge, nes pastarajame susitariama dėl susikalbėjimo prielaidų ir stengiamasi remtis „bendrosiomis vietomis“, retoriniais topais. Vienintelis sėkmingo pokalbio kriterijus – įdomumas. Tai kategorija, kuri itin svarbi filosofams postmodernistams, tačiau analitikai neatkreipia dėmesio į tai, kodėl tai svarbu A. Piatigorskiui. Straipsnyje akcentuojama labai įdomi aplinkybė: A. Piatigorskiui užteko gyvenimo, kurį jis priešino mąstymui, išnarplioti pokalbiui iki galo, iki jo nutraukimo, bet ne baigties. Visai prieš pat mirtį filosofas parašė straipsnį, kuriame aiškinosi, kada ir kodėl nutrūksta pokalbis – tai, ko labiausiai bijojo jis pats ir pirmas apie tai prabilęs filosofas R. Brandomas. O nutrūksta pokalbis tuomet, kai ateina laikas savirefleksijai, kurioje negali dalyvauti niekas kitas, išskyrus stebėtoją. Išanalizavusi svarbiausius A. Piatigorskio konceptus, straipsnio autorė suformulavo priesakus, kuriuos paliko filosofas ir kurių nederėtų nepaisyti filologams.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
