Quand l’art devient une rectification de l’homme : Gary et Malraux, un même humanisme esthétique ?

Santrauka

Lorsque l’on interroge l’humanisme de Gary ou de Malraux, on voit de tous côtés surgir la question de l’art. Esthétique et éthique semblent en effet intrinsèquement liées, d’abord parce qu’à leurs yeux, l’art est un moyen de désamorcer l’inhumain, qu’il soit l’absurdité de notre condition ou le poids écrasant de l’Histoire en marche. Au moment où la Seconde Guerre mondiale place sur le devant de la scène la barbarie humaine, ce que l’artiste nous donne dans ses œuvres, c’est une image enfin acceptable de l’Homme. L’art selon eux est à la fois une consolation et un refuge pour les idéaux humaniste, et un geste éthique en soi. Il s’agira ici de confronter chez Gary et Malraux les liens qu’entretiennent l’art et l’humanisme, et de s’interroger sur l’existence chez ces deux auteurs – tout en préservant les spécificités de chacun – de ce qu’on pourrait appeler un humanisme esthétique.

Kai menas pataiso žmogų: Gary ir Malraux – tas pats estetinis humanizmas?

Svarstant apie Romaino Gary ir André Malraux humanizmą, iškyla meno klausimas. Estetika ir etika atrodo esmiškai susijusios, nes, žvelgiant abiejų rašytojų akimis, menas yra priemonė nukenksminti nežmoniškumą, pasireiškiantį kaip mūsų būties absurdas ar kaip gniuždantis istorijos svoris. Antrajam pasauliniam karui į avansceną išstūmus barbarybę, menininkas savo kūriniais geba pateikti priimtiną žmogaus paveikslą. Abiem rašytojams menas yra ir paguoda, ir humanistinių idealų priebėga, ir savaiminis etinis judesys.
Straipsnyje analizuojamas meno ir humanizmo ryšys Romaino Gary ir André Malraux kūryboje, siekiant atsakyti į klausimą, kas būdinga šių autorių estetiniam humanizmui.
Reikšminiai žodžiai: humanizmas, estetika, etika, menas, Antrasis pasaulinis karas, romanas, mitas.