Straipsnio tyrimo objektas – lenkų literatūros tyrimų paraštėse aptinkamo autoriaus Józefo Weyssenhoffo romanas Sabalas ir panelė (1911). Nors rašytojo pavardė retai minima aptariant XIX a. pab. – XX a. pr. lenkų literatūrą, dauguma literatūros kritikų sutinka, jog atpažįstamiausias Weyssenhoffo kūrybos bruožas yra poetiški gamtos ir medžioklės aprašymai, jais itin išsiskiria minėtasis romanas. Straipsnyje tyrinėjamos lietuvių ir lenkų kultūrų sampynos šiame tekste bei lietuviškoji jo literatūrinė geografija. Keliami klausimai, kokios kultūrinės ir literatūrinės reikšmės galėjo būti jame sutelktos XX a. pradžioje, kokie lenkų bei lietuvių kultūros ryšiai juo aktualizuojami. Straipsnio įvade trumpai apžvelgiama medžioklės vaizdavimo vakarietiškoje literatūros ir kultūros tradicijoje kaita bei svarstoma, kiek iš šių įžvalgų tebelieka galioti analizuojant LDK palikimui priklausiusią ir jo veikiamą skirtingų autorių kūrybą. Vėliau atsekami Weyssenhoffo kūrinyje konkuruojantys meilės ir medžioklės siužetai bei autoriaus užmojis nostalgiškai pasitelkti savotiškai prarasto pasaulio simbolį – medžioklę. Romanui aiškinti pasitelkiamas užtekstinių nuorodų, teksto vidinių santykių ir aptinkamų intertekstų derinys, tad viena kuri iš teorijų (pavyzdžiui, intertekstualumas) gilinantis į pasakojimo raidą nėra dominuojanti. Sabalą ir panelę aktualizuojant lietuviškame kultūros lauke panašiai reikšmingi lieka ir XX a. pradžios Rusijos imperijos istoriniai kontekstai, ir lenkų literatūrinės tradicijos intertekstai, ir romane fiksuojama medžioklės samprata, ir kūrinyje atpažįstami kolonijinio žvilgsnio į sociokultūrinę terpę, kurioje plėtojamas pasakojimas, bruožai.